Kadangi šiandien mane užpuolė 1001 svarbalas, tai postas nusikėlė vakarui, Bet užtai šįkart tikras tinklaraštis ir dar lietuviškas – Liudiju gyvenimą. Rašo jį labai įdomaus likimo labai įdomus žmogus. Apie gyvenimą, apie tikėjimą, apie blogus įpročius, patriotizmą… Gal kur sutiksite eu jo mintimis, bet paskaityti tikrai rekomenduoju.
UPD. Mantas nurodė naują adresą – ačiū 🙂
“Jei myli, tai nekenti”
Tai absoliuti nesąmonė, bet ji mus lydi nuo pat vaikystės ir ilgainiui ima atrodyti “savaime suprantamas” dalykas. Jei myli Lietuvą, tai nekenti kitų šalių, jei myli Jėzų, tai nekenti bedievių.
Baimė ir agresija yra iš esmės ta pati reakcija. Išgąsdintas žmogus (žvėris) arba puls, arba bėgs. Viskas priklausys nuo to, ar priešas pasitaikė stipresnis, ar silpnesnis.
O štai meilė – agresijai priešingas jausmas. Tai jausmas, kuris kviečia draugauti, o ne kovoti.
Tai kodėl, mylėdami Lietuvą, patriotai nekenčia priešų?
Na, pirmiausia jie painioja sąvokas. Tikriausiai jie myli savo tėviškę, jos laukus, miškus ir saulėlydžius, bet vietoj to kažkodėl garbina valstybės simbolius. Valstybė – ne tėviškė ir ne tėvynė, tai politinė organizacija, kuri valdo šalį. Štai Lietuva matė iš eilės keletą politinių santvarkų, praeito amžiaus viduryje jos keitėsi kas keletas metų, bet ar dėl to lietuvis valstietis nustojo mylėjęs savo laukus ir žmones?
Štai didžioji apgaulė:
tėvynė = valstybė.
Ideologija siekia, kad žmonės mylėtų valstybę. Iš tiesų tai neįmanoma. Kaip tu mylėsi valstybės struktūrą: Seimą, Vyriausybę, teismus, kalėjimus, mokesčių inspekcijas?
Bet ideologai žino: žmonės myli savo vaikus, savo draugus, savo kalbą, savo tėvynę. Tai kodėl nesupainiojus šitų dalykų?
Kada jūs girdėjot, kad grobio įsigeidę valstybių galingieji šitaip kviestų žmones į karą: eikite mirti už mūsų grobį, už būsimus mūsų pelnus, už mūsų bažnyčios slaptuosius turtus? Ne, jie visada sakys: eikite kautis su priešu (koks jis man priešas?) už savo tėvynę, už savo tėvus, už savo vaikus, už savo kalbą, už savo tikėjimą.
Hmm, jis lyg ir persikėlė į http://petrasdargis.lt/
Bet vis dar tebeskelbia įrašus ir senuoju adresu.
Citata verta milijono.
O į linką bijau lįst, nenoriu nusivilti – ibo įtariu gilų religingumą, o tai yra stiprus alergenas.
Pats religingumas nėra alergenas, bet to religingumo skleidimas… 😉
Suvisai pritariu! 😀
Bet gali ir ryšiuosi kada pažiūrėti 🙂
-> Njaa – jis yra tikintis, bet nėra religingas. Paradoksalu? Citata, jei vis dar kaip šešiolikinė, paimta už papo, manai, kad jau apnėštėsi 😉
Tikėjimas – tai fanatizmas
Tikėjimas yra neatsiejama dalis pasaulėjautos ir pasaulėžiūros. Tikėti – natūralu, niekuo netikėdami vargiai galėtume pereiti gatvę.
Vienus dalykus mes tikrai žinome, o kitus tik nujaučiame ir tikime, kad taip iš tiesų yra arba bus. Kai aš einu per sankryžą, tai negaliu žinoti, ar vairuotojas iš tiesų paklus raudonam šviesoforo signalui ir sustos. Bet tikiu, kad paklus, drąsiai einu.
Buitinėmis sąlygomis aš vargiai įrodyčiau, kad žemė yra apvali, bet tikiu vadovėliais. Kitose knygose rašo, kad viską sukūrė Dievas, bet… Yra knygų, kurių autoriai tvirtina, kad jokio Dievo nėra.
Turiu apsispręsti pats, kurį pasirinkti tikėjimą?
Kartais tikrai taip būna, bet nedažnai. Dažniausiai krikštija kūdikius, po to nuo mažens ugdo tam tikrus religinius įpročius. Bet palikime tai. Žiūrėkime tik į tikėjimą.
Štai mano kaimynė tiki, kad akmenys auga, nes pavasarį jų padaugėja. Ar pavojingas man jos tikėjimas?
Kitas kaimynas tiki, kad Visatą sukūrė Dievas. Bene jis daro inkvizicijos stakles ir ruošiasi laužyti kaulus tiems, kurie mano kitaip?
Žinoma, ne! Įdomiausia, kad tas žmogus visai nereligingas: jis nevaikšto į bažnyčią, nebubena poterių, nebučiuoja stabų ir nesilanksto kunigams.
Sakot, negali būti?
Vadinasi, tikit, kad
tikėjimas = religija?
Tai – toks pat netikras ryšys, kaip ir tarp mano šalies bei jos politinės santvarkos. Myliu savo gimtinę, bet baisiuosi valstybe, tikiu egzistuojant Dievą, bet nestoju į jokią grupuotę.
O tas mano kaimynas? Jis paprasčiausiai tiki prielaida, kad Visata turi savo Kūrėją, o evoliucija – tai kūrybos procesas. Kuo čia dėti stabai, kunigai, kažkokia religija?
Klausiausi ilgos paskaitos apie „tikėjimo žalą“. Lektorius kalbėjo apie inkviziciją, „šventuosius“ karus, dėstė daug tikrų istorinių faktų, bet painiojo skirtingus dalykus. Jis kalbėjo apie religijos nusikaltimus, bet kaltino tikėjimą. Jam atrodė, kad
tikėjimas = religija.
Apsišvietęs žmogus turėtų žinoti, kad pasaulyje egzistuoja daugybė tikėjimų, kurie sukūrė daugybę dievų ir dievukų, bet vakariečiui sunku atsispirti nuo bažnyčios sukurto įvaizdžio. Jeigu Einšteinui atrodė visai įmanoma prielaida, kad Visata buvo sukurta, o ne atsirado stichiškai, tai kodėl jis turėjo klūpoti ant kelių, gerti ritualinį vyną, bučiuoti medinį stabuką, tikėti pasaka, kaip viena žuvis prarijo žmogų, ir tas tris dienas jos pilve išbuvo gyvas bei išsigelbėjo? Ką visa tai turi bendro su Dievo hipoteze?
Žinoma, ryšio nėra, bet jeigu apie Dievą girdėjau tiktai bažnyčioj, tiktai klūpodamas, tiktai klausydamas vargonų, tiktai gąsdinamas Dievo bausmėmis?
Štai kokie apauga netikri ryšiai mano tikėjimą:
tikėjimas = bažnyčia
tikėjimas = Biblija
tikėjimas = maldos
tikėjimas = vargonai
tikėjimas = baimė
tikėjimas = šventės
tikėjimas = religija.
Iš tiesų pats tikėjimas Dievo egzistavimu negali kelti jokios baimės, pats tikėjimas nesuorganizuoja ir švenčių – tai daro konkretūs žmonės, kurie nuo vaikystė mus gąsdina amžinomis „Dievo bausmėmis“ ir vilioja saldainiais, girdami už paklusnumą. Biblinis nuo vaikystės peršamas Dievas – tai ne šiaip sau kūrėjas. Kaip rašoma pačioje Biblijoje, tai be galo žiaurus, pavydus, negailestingas Dievas, keršijantis ir nekaltiems palikuonims per devynias kartas. Gali būti sukurtas toks baisus biblinio Dievo įvaizdis, kad kitas neišsivaduos ir suaugęs. Vieni prieš šitą įsivaizduotą pabaisą iš baimės krenta ant žemės ir garbina. Kiti, ateistai, iš baimės ima kovoti su juo ir neigti bet kokią jo egzistavimo prielaidą.
Ir vieni, ir kiti apriboti tuo pačiu biblinio Dievo įvaizdžiu.
Jie patikėjo, kad
Dievas = Jahvė.
Dabar juos nesunku valdyti. Vienus, apimtus baimės, galima pasiųsti naikinti kitatikių, kitus galima pasiųsti naikinti bažnyčių ir Dievo paveikslų. Kunigų sukurstyti žmonės viduramžiais kūrė laužus ir degino eretikus, ateistų sukurstyti Rusijos valstiečiai dar praeitame amžiuje degino cerkves ir tampė popus už barzdų.
Kuo čia dėta hipotezė?
O gal patikėjot, kad Dievas – tai iš tiesų Dievas? Tas vaizdinys galvoje – tai jis visagalis?
Ė, nu nesirauk taip, aš ne ateistė kokia tai 😀
Akei, jei ta didelė krūva raidžių – to dėdės mintys, tada oki, tvarka, nebekabinėjuos. Tikintis, nereligingas – tokie žmogai yra norma ir nusipelno bent minimalaus respektuko. Tik… nu žinai…
Aš irgi giliai tikinti. Nesvarbu, kuo. Bet pasilaikau tai sau ir tik sau. Man tas pats, ar kam nors apskritai įdomu, kokie ufonautai vaidenasi mano padangėse. Religinis fanatikas, ar tikėjimo fanatikas – nėra skirtumo, jei jau mojuoja vėliavyte – aš ieškau pomidoro. Nes man mano dievai yra mano, o tavo yra tavo, ar Petro, ar Birutės Magdalenos, ir nėr čia ko jais makaluotis panosėj.
Na, vienžo, paskaitysiu daugiau to dėdžiaus įrašų – tada ir susidarysiu konkrečią nuomonę. O kol kas prašyčiau palaikyti Šventajį Ramiaką. 😉
-> Njaa – nujooo, nepakenčiu kovingųjų-ateistų™, iš tų mažaraščių tyčiotis – vienas didžiausių malonumų 😉
Neverčiu jo studijuoti (kaip ir pats tik kartkartėm ten užšoku), tiesiog jis turi neblogai suformuluotų įdomių minčių.
Šventasis Ramiakas saugus.
Sveiki! Čia tas baisusis diedas, religinis fanatikas… :))
Pamačiau, kad minite mano šventą vardą. Labai patiko Njaa mintis, „Nes man mano dievai yra mano, o tavo yra tavo, ar Petro, ar Birutės Magdalenos, ir nėr čia ko jais makaluotis panosėj“.
Būtent! Nieko nėra baisiau už forminį masėms iškeptą dievą, už štampuotą tikėjimą, nes jis atima teisę jausti pasaulį pačiam.
Kaip tik šitą žmogaus teisę ginu, kalbėdamas prieš bet kokią religiją.
Ačiū už palaikymą.
-> Petras – ačiū už geras mintis 🙂 Patį paskaitau, bet nekomentuoju, bo mano pamąstymai nėra tokie gilūs. Čia rimtai, jei ką.
Atsiprašau, prie adreso nebuvau parašęs to magiško http://
Cha, pasirodo, trūko taškelio. :))