..reikia tiek nedaug – kokio nors džiugaus beigi įsimintino įvykio 😉
Tai va, išeinu jau tamsoje paskutiniam pravažiavimui prieš Kūčias, o Kibiruxas persikreipęs vienon pusėn – ratas tuščias 🙁 Problemą įtariu, kad per ventilio žarnelę leidžia (pursloja), bet kol buvo šalta – viskas buvo užledėję, o dabar atitirpo ir išsileido… Gerai, kad turim ir prožektorių ant kaktos, ir domkratą, ir balionraktį – imsim ratą, keisim atsarginiu. Aha, prikepusį ratlankį spardžiau gal 10 minučių, kol atšoko… 🙁 Na, o kad gyvenimas nebūtų rožėmis klotas, o eglių spygliais barstytas – atsargratis minkštas kaip… aj, minkštas ir tiek… Tai pompytė abi kojytes nuvarė, kol prisipūčiau. Bevažiuodamas bandžiau Lukoile pasitikrinti/prisipūsti – tai jie, padlos, šlangą nuėmę 🙁 Laimei, Statoilas nepasikiaulino 🙂
Vienžo, paskutinis gyvenimo spyriis užpakalin prieš Kūčias, tfu-tfu-tfu per kairį petį, kad dar kas nenutiktų 😉
Jei tik tokie tie spyriai būtų, gyvenimas būtų nuostabus 🙂
-> MariukasM – tai ir man paskui tik juokas ėmė – ne avarija, ne motoras užsilenkė 😉