Vakar, bevaikštinėjant nakčiai su mažuoju basetėliu, išmąsčiau, kad kuo toliau, tuo labiau internetas man kur kas svarbesnis ir reikalingesnis už televiziją.
Dar tokie nesušukuoti pastebėjimai gavosi (gal kada reiks rimčiau permąstyti):
1. televizija (dažniausiai) yra kolektyvinis (šeimyninis) pasyvus veiksmas, bendraujant siaurame žiūrinčiųjų rate. Vyksta betarpiškas kolektyviai žiūrinčiųjų bendravimas, t.y. stiprinama šeima.
2. bendravimas internete yra individualus (asmeninis) aktyvus veiksmas, bendraujant plačiame internautų rate. Vyksta nuotolinis pavienių internautojų bendravimas, t.y. stiprinama tam tikra socialinė grupė.
3. pereinant prie internetinio bendravimo, mes radikaliai išplečiame savo bendravimo ratą, tačiau didžioji to rato dalis lieka už mūsų tiesioginio pažinimo ribų, skirtingai nuo bendravimo prie televizoriaus.
Elementarūs dalykai IMHO, bet niekad nebandžiau apie tai susimąstyti 😉
MDG (mano durna galva), tai taip ir yra.
Bet, kai pamačiau išsakytas mintis – ėgi vagi o kodėl gi internetas nė kiek nėra šeimyninis? Kiba šeima neturėtų apie ką bendrauti su, tarkim, kita šeima?! Ar čia specialiai taip, ar tiesiog IT kūrėjai – be šeimų?! 😀
-> scania – matai, prie kompo, kaip taisyklė, sėdi vienas, tad ir bendravimas gaunasi vieno-su-vienu. Aišku, internetu gali bendrauti ir šeimos, bet visiškai kas kita, nei šeimyninis televizoriaus žiūrėjimas
Na – bet juk apie tai nepagalvota! 🙂
-> scania – kaip tam anekdote – „reikia mažiau galvoti ir stipriau purtyti“
Sakyčiau, lygini kiek skirtingus dalykus. Internetas yra ryšio perdavimo būdas; jis gali būt skirtas ir blevyzgoti komentaruose, ir žiūrėti tą pačią televiziją, ir dar daug kam. Televizija, savo ruožtu, greičiau yra turinys.
-> Eimantas – internetas (palčiąja prasme) BUVO ryšių perdavimo būdas, kai jis tarnavo komunikacijai (e-muilas, forumai) ir informacijai (puslapiai). Dabar jis tampa (pramoginio) turinio ne tik nešėju, bet ir pateikėju, juolab, kad tą turinį formuojiesi pats. Televizija gi išlieka iš esmės statiška – kažkas paleista ir eina. Aišku, gali keisti kanalus, tai kaip ir formuoji turinį pagal save, bet jis (jei neimsime palydovinių televizijų) ganėtinai ribotas.
Tačiau aš įraše turėjau omenyje tai, kad laiko praleidimas prie kompiuterio yra (iš esmės visada) individualus, tuo tarpu prie televizoriaus (dažniausiai) šeimyninis
Būtent – buvo. Dabar internete artėjam prie Stanislavo Lemo apsakyme kokiais 1961 aprašytos ateities, maždaug tokios:
Žmogus pavargęs grįžta po darbo namo, mato:
-viename kambaryje žmona ginčijasi su savo mėgiamo tęstinio filmo (nūnai – serialo), kurio siužetą pati ir rašo, herojais. Tie – hologafiniai, beveik materialūs, lėkščių, tiesa nedaužo. Kol kas.
-kitame tą patį daro sūnelis, tik jis mušasi su savaisiais
-duktė dainuoja savo holografiniame jos pačios sukurtame ansamblyje
Nėr net su kuom pašnekėt. Žmogus ima savo pultelį, ne , tada jų dar nebuvo, tad – paprasčiausiai – įsijungia savo televizorių.
-> Taškas – tuoj pultelius implantuos tik gimusiems ir valdysim kiekvienas savo virtualią erdvę atsilošę…