Tik 4 žodžiai. Ir iš esmės pasakyta viskas, ką galima apibrėžti kaip žmonių tarpusavio santykius, kai, regis, padorus žmogus/artimas draugas/giminaitis padaro mums tokių fintų, kad tik aiktelt ir pritūpt belieka. Ir tada suvoki, kad ir kaip bepažinotum žmogų, jis turi vadinamąjį „skeletą spintoje’ – savo tamsiąją pusę, kuri kai kada kerta aplinkiniams skaudžius smūgius.
Parašiau ir suismąsčiau. O gal vistik parašiau neteisingai? Gal ši patarlė būtent apie tai, kad kai kada mes sugebame sunkioje situacijoje pasielgti žmogiškai ir pasiaukoti kito labui vietoje to, kad išsaugoti savo kailį?
Vienžod, kaip ir papildymas patarlei: „…ir į patarlių autorių galvas taip pat“ 😉
Į kito širdį neįlįsi
Lie 3rd, 2008 by grumlinas