Kadangi gana senokai domiuosi Palestina ir joje vykstančiais įvykiais, tai internetuose kai kada pasiknaisoju, kad ką nors įdomaus rasti. Prie tokių įdomesnių dalykų priskirčiau senoviškus to krašto aprašymus, kai žydai ir arabai gyveno kad ir pasiniaudami, bet po bendru padu: iš pradžių otomanišku-turkišku, paskui anglišku.
Tai va, radau porą įdomių lenkiškų knygelių-kelionės vadovų po tų laikų Palestiną. Vistik tarpukario pasakojimo stilius veža 😉
Pamačius pirmosios išleidimo metus, akys užlipo ant kaktos. Ir nenulipa.
Na taip… kažkoks biškį siur-realizmas: 2PK, okupuota Lenkija, etc.itd.
Tionnyj les man, tundrai, ta Palestina.
Mama pasakojo, kad prieškario Laisvės alėjoj rinkdavo aukas į tokias mėlynas dežutes (skarbonkes – gal nuo skarb?) Kažkaip užsifiksavo, kad tų skarbonkių pasaulyje buvo gal milijonas ir jeigu kiekvienon įkrisdavo kad ir po dolerį tik…
Galvoju dabar, kas vis tik ir kam rinkdavo… Mama sakė- žydai. Taigi, išeitų Izraeliui.
Gal kas paaiškėtų perskaičius šitas knygas, bet 🙁 per storos.
O prieškarinės knygos tikrai veža – paprastai, aiškiai, be vikrutasinių susireikšminimų mandrais žodžiais 🙂
Tarpukariu Inkaklių apylinkėse buvo vienintelis Lietuvoje žydas-dvarininkas, kuriam beveik nereikėjo samdyti bernų-mergų – didžiąją dalį žemdirbystės darbų nudirbdavo jauni žydukai (už mokslus netgi susimokėdami 😉 ), kurie po to važiavo į Palestiną ir ten steigė kibucus.
Na, va – o aš maniau – kibucai tai tik Izraelyje. O tas žydas Inkakliuose, gal ne visai tikras- juk tikriesiems buvo visokių ten apribojimų – ne tik dėl gyvenamos ar mokslo vietos . Carinėj Rusijoj dėl žemės turėjimo tikrai buvo, o Pirmojoje LR nežinau, gal ne.
Bet už ką anie Tautos vadui tą auksinę lazdą dovanojo?
Carinėje Rusijoje buvo apribojimų drastišku: http://ru.wikipedia.org/wiki/Черта_оседлости
Lietuvoje lygati nebuvo, bet pabandyk tu ūkininkauti, supratimo neturėdamas. Detalių apie tą žydą-dvarininką nežinau, tėvukas pro Inkaklius pravažiuojant kažkada taip pasakė. Prie progos reiks padetalizuoti
Na, mane veža ne dėl „vikrutasinių susireikšminimų mandrais žodžiais“ stokos. Labiau dėl neslepiamai atsispindinčios pasaulėžiūros tekstuose. Šiais laikais pasaulėžiūra kiek sudėtingiau įpinama į kontekstą.
Tolerastijs nuima spalvas nuo mūsų gyvenimo, vyskat totalus jo pilkinimo procesas
O gal mes tiesiog mokomės kitaip reikšti mintis? – ne taip banaliai, galbūt?.. 🙂
Savicenzūros pagalba?
Na kodėl savicenzūros… Kaip meninė mintis šoktelėjo pirmyn (?) ir jau nebeužtenka gražiai nupiešti gėlių vazos, taip galbūt tiesmukumas tapo tik vienu iš disponuojamo literatūrinio arsenalo įrankių?.. Sutinku, kad dalis yra savicenzūra, politkorektiškumas ir vietomis atrodo, kad žingtelėjo nebe vieną, o kelis žingsnius per toli. Tačiau aš pats rašau mandagiai ir nemandagiai skirtingose situacijose, tačiau ne dėl savicenzūros ar politkorektiškumo… 🙂
-> Leo Lenox – matai, mandagumas nėra politkorektiškumas. Mandagumas eina iš žmogaus vidaus, politkorektiškumas yra primetamas kalbos kastravimo būdu, eliminuojant iš jos tradicinius žodžius, kurie kažką GALIMAI įžeidžia. Realiai vyksta kalbos skilimas į politkorektišką, naudojamą viešoje erdvėje, ir normaliaą, naudojamą bendravimui tarp žmonių.
Na, panašu, kad nebeina nesutikti 🙂 Juk iš dalies (nežinau, kaip Jūs) nevartoju žodžių „nigeris“, „pedikas“ apibūdinti juodaodžiams ir gėjams – tik todėl, kad šitie žodžiai neskamba. Gal dar dėl to, kad jie nuvalkioti. O politkorekcija tik atsitiktinai diktuoja tą patį. Ha, tačiau – ar tikrai atsitiktinai jie neskamba?.. 🙂
Aš irgi nenaudoju žodžio „nigeris“, tačiau nesuvokiu reikalavimo nebenaudoti žodžio „negras“. Tad nederėtų nustebti, radus pas mane super-tolerantišką žodį „afro-afrikietis“ 😉
Nenaudodamas žodžio „pedikas“, aš visgi norėčiau, kad nebūtų naudojamas žodis „homofobas“, nes tai tarsi apibrėžia kažkokį psichinio sutrikimo ligonį. Tad manyčiau žodis „heterofobas’ turėtų taip pat tiksliai apibūdinti netradicinės seksualinės orientacijos asmenį.
Etc. itd. 😉
Taigi – mokomės oficialios kalbos. Ir aš, ir aš… Kam norisi bėdų ant savo galvelės? 😉
O gyvenime – kaip gyvenime 😀 Tie, neišsakyti – it verdantis puodas, kuo labiau uždarysi, tuo didesniu slėgiu nukels 😀
Ir kuo geriau mes mokėsim oficialią kalbą, tuo sunkiau bus sukontroliuoti, ką manom iš tikrųjų. Tarybų laikais taip buvo, ir iš to nepasimokė… Net kaip garas išsiveržė – užmiršo dabartiniai tolerastintojai 😀 Pamiešalai! Ir sumasbrodai 😀
Tik pavyzdys- „nergas“ turi prastą atspalvį, naudotinas „tamsiaodis“. Po kiek laiko „tamsiaodis“ turi prastą atspalvį, vartotinas „afroamerikietis“. Po kiek laiko „afroamerikietis“ turi prastą atspalvį …
Mlia, tai gal ne žodžiai turi prastą atspalvį, o …
Tyliu, taip sakant 😀
Galima mokytis, galima tiesiog nearšyti apie visą tai, kas turi būti pristatomas politkoretiškai beigi tolerastiškai. Tiesiog dėti didelį storą ignorą ant tų temų, nuo kurių burbuliuote burbuliuoja mūsų šūdadrabsta… Rašyti, pvz, apie citroenus ar dvarus 😉
Va dabar bandau 1952ųjų nuotraukas įtransformuoti į Lietuvos koordinačių sistemą. Tai laiko rašymams apie afro-afrikiečius ar heterofobus tikrai nėra 😀
Politkorektiškumo būta ir sovietmečio draugiškuose teismuose:
-Taigi, einu palauke ir matau- Jonas su Onute krušasi.
-Drauge Jonaiti, netinka tas žodis, reikia sakyti „santykiauja“
-Na, einu palauke ir matau- Jonas su Onute santykiauja, santykiauja, santykiauja… Prieinu arčiau – o jie vis tiek krušasi.
Na nevisai, tuomet buvo reikalaujama mandagiai kalbėti, kas dabar nelabai pageidautina, sprendžiant iš visokių durndėžinių laidų