Čia kolega Taškas nusistebėjo beveik štiliumi mano tinklaraštyje. Na nėra toks jau štilis, spamas tebeina, tik ne srautulingu domkratu, o srovele. Nes aš pagaliau prisėdau prie gerus metus nešiotos minties „pririšti“ seną vaikystės vietų aerofotonuotrauką prie žemėlapio. Ilgokai nesiryžau, nes perdaug gerai žinau galimas problemas 😉 O jų nemažai:
1. Naudotis tenka ne aeronegatyvais, o senomis nuotraukomis ant fotopopieriaus (60 metų senumo). Jau jų gamybos metu atsiranda iškraipymai, o kai dar jos naudotos laukuose ir gavusios drėgmės, tai išsikraipusios. Neprognozuojamos deformacijos…
2. Lėktuvas skrisdamas vartaliojasi ir sukiojasi, tad turime puokštę problemų: posūkiai+posvyriai=netolygi žemės paviršiaus projekcija į fotojuostos plokštumą.
3. Nuotraukos pakraščiuose vaizdas labiau ištįsęs, nei centre – fotografai ir bent kiek prisimenantys optiką tą žino.
4. Nemaža reljefo įtaka – aukščiau esantys objektai yra arčiau objektyvo nei žemiau, tad atvaizduojami didesni – vėlgi elementari optika.
5. Kuo toliau nuo nuotraukos centro ir/ar kuo aukštesni objektai, tuo labiau gauname perspektyvinius vaizdus.
6. Nuotraukų skenavimas vėlgi sukėlė problemų – kadangi kadras ne visai telpa į skenerį, pakraščiai gerai neprisispaudžia, gali būti gaunami didžiuliai iškraipymai.
7. Na ir „linksmiausia“ problema, parenkant bendrus taškus tarp nuotraukos ir žemėlapio – praėjo 60 metų. Statybos, rekonstrukcijos, suvarymas į kolūkius, kolūkių išsilakstymas, kaimo nykimas, miškų užsodinimas/iškirtimas, nutiesti nauji keliai, pertiesti seni, praėjo 3 melioracijos etc.itd… Kraštovaizdis pakitęs iš esmės, ką mes toli gražu ne visada pastebime, būdami žemės lygmenyje, o taip pat palaipsniui priprasdami prie vykstančių pakitimų.
Tai atsirinkau reikalingas nuotraukas, kad „rekonstruoti“ vaikystės laikų kelią iš Švėkšnos į Bliūdsukius (laimei, pavyko jį padengti pilnai, nes nuotraukos išlikusios toli gražu ne visos). Paskui prasidėjo bendrų taškų paieška tarp senos aerofotonuotraukos ir maps.lt, ką kolega Eimantas teisingai įvardino kaip aerchelogiją. Kaip jau rašiau – Lietuvos kraštovaizdžio pakitimų mastas yra tikrai milžiniškas. Vienam kadrui reikalingi 4 taškai maždaug vaizdo kampuose, kad būtų užtikrintas reikalaujamas tikslumas. Orientyrai – kryžkelės, tiltai, pastatai (o kiek jų yra perstatytų…). Gana neblogai matomos bažnyčios netinka, nebent aiškiai matai pamatą. Prisirinkus taškų, prasideda pats orientavimas, blogų taškų išmetimas, naujų paieška… Viena nuotrauka 1-2 valandos darbo, prie vienos vargau bene 4 valandas, kol išsiaiškinau, kad viena nuotraukos kraštinė buvo neprispausta skenuojant. Tikslumas 5-10m vietovėje, kas yra tikrai neblogas pasiekimas – aerofotonuotraukos mastelis 1:25000, t.y. 1mm=25m. Taigi, taškai nustatomi 0,2-0,4mm tikslumu (žmogaus akis išskiria 0,1mm storio linijas), kas visai neblogai dirbant tokiomis primityviomis nefotogrametrinėmis priemonėmis kaip QuantumGIS.
Taigi, užsiėmiau grynu avantiūrizmu be jokios matomos naudos, apart vidinio pasitenkinimo. Kuris šiuo atveju milžiniškas, nes bedirbdamas tuo pačiu pagaliau išsiaiškinau vieno savo iki šiol prisimenamo avantiūristiško poelgio mastą.
Buvo man tada kokie 5-6 metai, nes dar nėjau mokyklon. Vasaras pastoviai praleisdavau pas mamos tėvus kaime (žemiau pateiktose nuotraukose sodyba nuotraukos viršuje). Kartu su vyresniaisiais (kaip juos vadindavome, „suaugusiaisiais“) kelis kartus buvau nužygiavęs pas tetą toli už miškų (sodyba nuotraukos apačioje). Vieną kartą mano tėvai nuvyko padėti tetai susivežti šienų, mane palikę su močiute. Man kažkaip pabodo laukti, tai aš išsiruošiau pas juos. Nusileidau nuo sodybos pakalnėn, kur darže triūsė močiutė. Ji paklausė, kur aš išsiruošiau, o aš sąžiningai atsakiau, kad pas tetą. Na jinai, matyt, pamąstė, kad paeisiu kažkiek keliuku ir sugrįšiu, tai manęs ir nesustabdė. Na aš ir pasileidau: iš pradžių senelio supiltu per pelkes keliuku, iš vienos pusės apsodintu medžiais, paskui linų lauko pakraščiu, paskui lieptuku per tiltelį, paskui takučiu per krūmynus-šabakštynus ir pievas, paskui per mišką, vėl išlindau į pievas, toliau keliukas mišku, po to nusuki iš keliuko per griovį ir tvorą pamiškėje į tokį takelį per pekėtą mišką, kol pagaliau tarp miškų pasimatė tetos sodyba. Prisistatčiau kaip sykis bebaigiant sukrauti šieną. Iš pradžių niekas labai nepergyveno, o paskui po kažkiek laiko paklausė, o kurgi močiutė? Aš, aišku, atsakiau, kad pakalnėje daržą ravi. Kol buvo įsisąmoninta, kad aš atėjau vienas, praėjo vėlgi kažkiek laiko, paskui visa familija susigaudė kas po kam… Iš pradžių buvo šokas, paskui rypavimai, kad aš galėjau elementariai pasiklysti… Galų gale apsireiškė suplukusi močiutė, kuri irgi pasigedo anūkėlio, išėjusio degtukų parnešti pas gimines 😉
Po šito įvykio, man pareiškus, kad kažkur išsiruošiau, į tai nebebuvo žiūrima taip atlaidžiai 😀
O kaslink avantiūrizmo – pagaliau galėjau išsibraižyti savo žygio trasą ir išmatuoti, kiek gi tas penkiametis vaikas numynė per krūmynus-pievynus-miškus. Pasirodo – virš pustrečio kilometro… Hmmm, žymiai vyresnė pusseserė toje trasoje sugebėdavo pasiklysti 😀
Taigi, o besidomintiems, kaip tas atrodė:
– dešinėje – 1946ųjų aerofotonuotrauka – 1964/65 dar nebuvo praėjusios melioracijos ir vienkiemiai dar nesuvaryti į gyvenvietes, tad kraštovaizdis iš esmės buvo tas pats, tik miškai labiau paaugę;
– centre – 2009ųjų aerofotonuotrauka – aiškiai galime pamatyti kraštovaizdžio pokyčius po jo sukultūrinimo suniokojimo;
– abu vaizdai sujungti į vieną – toks foto-vaiduoklis 😉
Na, nors labai iš aukšto tai padaryta, o reiktų dar iš aukščiau… Nulėkti kokį pusšimtį šviesmečių ir iš ten pamatyti tą vaizdą apie keliaunyką 🙂 Juk, berods, taip yra – mes matome ir tas žvaigždes, kurių jau senai nėra?
O dabar rimtai – šis ar kitas panašus (tikslinis) didžiulis darbas gali turėti labai praktinių ir pragmatinių rezultatų. Pvz. turi įrodinėti, kad toje ir toje vietoje buvo sodyba, kurios dabar ir ženklo nebėr. Norint gauti leidimą ją atstatyti pateiki 1946 metų aerofoto ir bac – ant stalo įrodymas , o tam, kas tą aerofoto atkniso – honoraras 🙂
Vaizdai iš kosmoso turi privalumą – reljefo įtaką mažėja. Bet problema su skiriamąja geba atsiranda 😉
Tiesą pasakius, darbas labai imlus darbui ir laikui 😉
O toji balta linija (2009) jungianti viršutinės ir dešiniosios kraštinių vidurinius taškus ?
Kelias?
Taip, visiškai naujas kelias, nutiestas maždaug po 1967/68, kai visa ta erdvė buvo totaliai numelioruota. Didžiulis pliusas – pradėjo kursuoti autobusas Šilutė-Šyliai-Švėkšna. Iki tol iš Švėkšnos turėdavome eiti pėsčiomis/važiuoti dviračiais (jei būdavo palikti Švėkšnoje pas močiutės seserį). Senuoju keliu 9,6km, irgi išmatavau vakar
Puiki mokomoji medžiaga, grumlinai 😉 Ačiū
O trečią foto/fantomą kaip sulipdei ? Su ta pačia programa ?
(atleiskit man už paprastus klausymus – žalias aš kartografiniame softe)
Taip, QuantumGIS. Spalvotas rastras po apačia, juodai-baltam duodi 10% „permatomumo“, o kadangi jie yra toje pačioje koordinačių sistemoje – kontūrai sutampa.
Šiaip softas labai paprastas, minimaliam naudojimui gana intuityvus
Įdomi istorija :).
Iki šiol ji tebeprisimenama… 😀
Jei ne paslaptis, iš kur ėmėte senąsias aerofotonuotraukas? Dėkui.
Paslaptis. Rimtai 😉