Kolega Rokiškis sriautingu domkratu pavarė opusų seriją apie tai, kokis baisumas buvo sovietmetis. Nu buvo, buvo baisumas, bet žmonės kažkaip gyveno ir išgyveno. Nes kažkaip gyventi reikia, kapan gyvas nelįsi. Šiaip jis total-absoliut-teisus vienu atžvilgiu – paskutiniu metu kažkaip stiprėja tendencija nostalgiškai kniurkti „prie ruso geriau buvo“, kas man sukelia nervų vėžį. Linksmiausia, kad tai rašo dundukai (tarp kitko, šis žodis mano laikais mokykloje buvo naudojamas dar tada, kai jį dabar masiškai naudojantis toks Račas dar po stalu stačias vaikščiojo), kurie patys sovietmečiu negyveno ir apie tai žino tik iš savo senelių/tėvų/dėdžių-tetų sekamų padavimų ir rusiškų internetų. Tarybukai ilgisi kažko, apie ką neturi žalio supratimo, nes jei juos ten perkeltų iš šiandienos laukinio kapitalizmo (kuris irgi manęs nežavi, bet apie tai atskira kalba gal kada nors bus), dauguma jų užkvyktų pasibaisėję taip savo idealizuotu sovietmečiu – tikrovė, ypač paskutiniu TSRS gyvavimo dešimtmečiu, buvo kur kas skausmingesnė, nei sėdėjimas ant kaktuso. Bet tai ganėtinai normalu – idealizuoti praeitį tipo „kai viskas buvo geriau“, – tad ne apie tarybukus šis įrašas (ir taip perdaug jiems garbės). Aiškiai ir konkrečiai kalbėti apie tą laikmetį gali tie, kas su tuo susidūrė asmeniškai. Galbūt, jie kai kada ir idealizuoja tuos laikus, bet tai greičiau JAUNYSTĖS NOSTALGIJA, nei sovietmečio nostalgija. O jaunystės nostalgija yra bjaurus dalykas – ji skatina ir nevisai malonių dalykų ištrynimą iš atminties, ir niurzgėjimą tipo „Va mūsų laikais jaunimas tai buvo…“ 😉
Kadaise esu parašęs seriją įrašų su žyme „taip buvo„, kur, kiek skirtingai nuo Rokiškio, bandžiau tiesiog faktografiškai sudėlioti savo prisiminimus. Jie ne tokie drastiški, nes apima daugiau 1965-1982 metus, t.y. kai TSRS dar atrodė tvirta ir galinga. Realiai taip ir buvo – naftos-dujų eksportas leido gyventi ant tam tikros pakenčiamo minimumo ribos, bet bėdos prasidėjo tuomet, kai žmonės panoro gyventi geriau, o tas niekaip negalėjo gautis, nes vidinis TSRS ūkis pamažu, bet užtikrintai ėjo dugnan. Labai rekomenduoju peržiūrėti 30ies serijų TV-dokumentiką Намедни 1961—2003: Наша эра, kur ganėtinai aiškiai parodomi TSRS istorijos+politikos keliai ir klystkeliai (sovietinės propagandos nėra – jei žinote kas buvo komentuojantys Gaidaras ir Karaganovas, jums to turėtų užtekti. Jei nežinote… nu ką padarysi, jei nežinote 😉 ) Pons Rokiškis gi taršo paskutinį TSRS dešimtmetį (gal netgi penkmetį), kuris tikrai buvo žymiai baisesnis, nei iki tol buvę.
Hmmm… Įžanga jau per pusę puslapio, o aš net nepradėjau rašyti apie tai, apie ką planavau. Tai pradėsiu.
Mums šiandien sunkiai suvokiami kai kurie sovietmečio apribojimai. Kaip pavyzdėlis – kasdien naudodamiesi litais, namuose turime prisikaupusių įvairių užsienio šalių valiutų. Tad daugumai tarybukų būtų pravartu žinoti, kad laikyti užsienio valiutą namuose tarybiniam piliečiui buvo draudžiama. Ir ne tik laikyti namuose, bet ir jos apskritai turėti. Vykstant kelionėn į užsienį, būdavo iškeičiamos tam tikros palyginti nedidelės sumos valiuta. Kadangi šie pinigai buvos skirti apsipirkimams tipo suvenyramas, sovietinis turistas užsienyje būdavo pažįstamas iš radikalaus arbatpinigių nedavimo. Šiaip vykstant į nelabai turtingas šalis (tipo Egiptą), būdavo neoficialiai rekomenduojama pasiimti kokių pieštukų, cigarečių ar pan. šūdniekiukų smulkiam bakšišui. Kursas labai ilgą laiką buvo 0,67rb=1$. Taip, taip, būtent toks. Paskui įvyko nedidelė rublio devalvacija ir gavosi kursas 0,70rb=1$. Neoficialus gi kursas buvo 3rb=1$, bet čia rizikavai pakliūti į labai rimtas problemas – valiutinė spekuliacija stambiais mastais galėjo baigtis ir mirties nuosprendžiu (buvo tokia garsi byla Maskvoje, bene 3 valiutčikai buvo sušaudyti). Tad jei grįžęs parsiveždavai užsienio valiutos, ją turėjai pasikeisti į tokius Vnešposyltorgo čekius (gana neblogai tas papasakota Rokiškio). Parduotuvių apsipirkimui Vilniuje buvo dvi (Kaune nebuvo nė vienos) – viena, senoji, tuometinėje M.Melnikaitės gatvėje (dabar A.Juozapavičiaus gatvė), kita, naujoji, „Merkurijaus“ parduotuvės tuometiniame Kosmonautų prospkete (dabar Laisvės pr.) antrajame aukšte. Parduotuvės visad būdavo pustuštės, žmonės be reikalo ten neidavo, net vaikai nelandžiodavo, nes kažkaip žinojo, kad NEGALIMA. Su Vnešposyltorgo čekiais pirmąkart teko susidurti, kai uošviui gimtadienio ~1986? proga familija sumetė 200rb. ir iš spekuliantų nupirko 100 tų čekių, tada važiavome į Vilnių ir „Merkurijuje“ nupirkome japonišką meškerę, jo seną-seną svajonę. Paskui buvo dar vienas pirkimas. Ir viskas – iki pat Nepriklausomybės atkūrimo.
Na vėl prirašiau visko, bet ne apie dolerį 😀 Taigi, pirmas mano pamatytas doleris. Kažkur 1974?75 metai turbūt, vėlai vakare važiuojant elektriuku (o gal dar dyzeliuku) iš Kauno į Vilnių (iš svečių pas pusbrolį) sėdėjau šalia kažkokios kompanijos. Kažkaip išėjo kalba apie pinigus ir tuomet pagyvenusi moteriškė (turbūt kokių 35 metų 😉 ) atitraukė ant savo striukės esančios kišenėlės užtrauktuką ir ištraukė berods 5USD banknotą. Kompanija jį čiupinėjo ir apžiūrinėjo, o aš tuomet net nelabai suvokiau (-eliolikinis pacaniukas) kas tai ir kodėl jie visi beveik ištikti orgazmo.
Antrą kartą gyvus dolerius pamačiau tik 1993m., važiuodamas komandiruotėn į Švediją. Beveik 20 metų buvo praėję… 😉
Pamenu būdavo tokie šokoladai, kurių viduje galėjai dolerį rast, gal dar talonų, o gal jau pirmų litų laikais 😉 pirmas atsiminimas apie dolerius 😉
Čia aiškiai jau neprigulima Lietuva 😉
Na, Grumlinai, nepergyvenk, tiesiog mūsų jaunystė sutapo su tuo laiku ir mes nori nenori prisimename ir geresnius įvykius:)
O Namedni – ir man labai patiko Parfionovo projektas, ir net knygas Namedni labai smagu pavartyti. Pamatai anų laikų daiktus ir tada memuarai upeliu…
Na taip, kai mudu iš esmės bendraamžiai, tai ir prisiminimai vietomis copy-paste 😉
Knygų dar neužtikau internetuose, reiks kada daryti rimtą paiešką. Serijalą (gavau 1961-91 serijas)dabar žiūriu atidžiau, po kelias serijas per dieną.
UPD. 3 knygelės iš 4 yra, bus skaitmenos 😉
Ir aš pastoviai įrodau faktais ir skaičiais, kad iš ekonominės pusės dauguma gyvenam geriau, o geriau buvo tik mūsų jaunystė… p.s. kartą pritrūkusi svarių argumentų uošvienė mestelėjo, „Vis tiek buvo geriau, nes mokiniai mokytojus labiau gerbė!!!!“
-> Andrius Bagdonas – užmušantis argumentas 😀
Kažkur girdėjau – „ranjše žitj bilo legče, seičas – lutče…“ Manau, racijos yra… Nemanau, kad dauguma tų, kurie, gal norėdami kažką paerzinti, išmeta „prie ruso buvo geriau“, reasliai norėtų ten grįžti…
…bet šūdo malinas erzina vistiek
Vadinti sovietmečiu kažkaip nekorektiška, tarsi normalu būtų buvę. Okupacija, ne kas kita.
Okupacija – kai priešo užimta šalis valdoma pagal karo meto įstatymus ir vyksta teroras prieš besipriešinančius gyventojus (kokie tų gyventojų tikslai bebūtų) – konkretus pavyzdėlis yra Palestina, okupuota Izraelio, ar Afganistanas, okupuotas NATO.
Mūsų atveju buvo susitaikymas su likimu ir sąmoningas noras kaip nors įmanomai geriau susitvarkyti gyvenimą esamomis sąlygomis – ne veltui nepajudinama atrodžiusios TSRS žlugimas buvo netikėtumas visam pasauliui. Aišku, jei mėsos vogimą iš mėsos kombinatų įvardinti kaip kovą su okupantu – tada jooo, kova vyko… 😉 Šiaip siūlau mažiau tikėti miniomis šiandien tabaluojančių liežuviu virtuvinių rezistentų, kurie „kovojo“ už Lietuvos išlaisvinimą – apart kelių disidentų iš „Helsinkio grupės“ ir „Katalikų bažnyčios kronikos“, plius Vasario 16 iškeliamų Trispalvių, realaus pasipriešinimo nebuvo. „Amerikos balso“, Vatikano radijo ar BBC klausymo rezistencija nelaikau… 😉
Dėl okupacijos – kažkodėl nemėgau to termino. Bet labai gerai praėjusią savaitę argumentavo Pozneriui Latvijos Prezidentas -maždaug taip:
– Viskas priklauso nuo to, kada prasidėjo II pasaulinis karas
– Tai turit omeny 39 -tų rugsėjo 1?
– Ne, mums tai buvo 1940 – tieji.
– Betgi buvo sutartys…
– Bet buvo ir ultimatumas. O po to veiksmai- kariuomenės įvedimas.
Iš pradžių buvo okupacija, paskui inkorporacija – žr. mano atsakymą Giedruliui
Gintarai, Lietuvos okupacija – įvykęs faktas. Ir nebūtinai valdoma pagal karo meto įstatymus. Dar – nereikia okupacijos painioti su antisovietine rezistencija, kuri organizuotai, aktyviai reiškėsi 1944-1953 m., o iš tiesų ir dar ilgiau.
O „taikųjį“ okupacijos laikotarpį (vegetavimą, kai atvirai nešaudė ir netrėme) tauta ir vadina sovietmečiu.
Bet kol okupacinė kariuomenė neišvedama, tol okupacija nesibaigia. Nesvarbu, kiek ji tęstųsi – 5 metus ar 50 metų.
Dėl čekinės Kaune – taip, ji buvo Vilniaus g., tokia nedidelė. Tik gal atidaryta vėliau nei Adux rašo, kokiais 1987 m. 🙂
Čia mes jau pradedame ideologizuotą vištos-kiaušinio diskusiją 😉
Man asmeniškai žodis „okupacija“ reiškia karinius veiksmus ir po jų sekantį kariškių vykdomą valdymą, dalį funkcijų galimai deleguojant tiek savo civiliams organams, tiek kolaborantams (mano naksčiau minėti Palestinos ar Afganistano pavyzdžiai). Ties tuo ir apsistokime – KARIŠKIŲ VALDŽIA. Lietuva gi buvo INKORPORUOTA į Tarybų Sąjungą ir valdoma civilinės valdžios, nes procesas būtent taip ir vyksta – iš pradžių okupacija, po to (galimai) inkorporacija. Plačiąja prasme sovietmetis apima ir okupaciją, ir inkorporaciją, siaurąja – pokarį po kokių 1953iųjų, kai rezistencija buvo sunaikinta.
Ties ta vieta ir baikime diskusiją, nes pradedame ideologizuotus ginčus.
Kad nusiramintum – aš prieš tiek Lietuvos okupaciją, tiek inkorporaciją. Tiesiog įpraskime naudoti tinkamus terminus, kad netaptume panašūs į megztaberečius patriJotus.
Okupuota ir aneksuota. Aneksacija nepanaikina okupacijos fakto, na kad ir CA antpečiai Lietuvos gatvėse.
Inkorporuota nekorektiškas terminas.
Va, aneksija irgi tinkamas apibrėžimas. Tiesiog ilgai ir atkakliai noriu pabrėžti, kad okupacija yra labiau laikinas dalykas (kuris gali būti užbaigtas), nei inkorporavimas/aneksija (kuri numatoma suvisam)
Pardon, p. Gintarai- o Kalantos laidotuvės? O dar anksčiau Šociko ir Koroliovo dvikovos?( paklauskite senbuvių)
Kalantos laidotuvės ir Šociko-Koroliovo dvikova – trumpalaikės riaušės (galime įvardinti nacionalistiniu pagrindu 😉 ), bet ne rezistencija, kuri yra organizuotas procesas. Panašūs, dar baisesni dalykai su žmonių aukomis vyko Novočerkaske, bet tai vėlgi buvo momentinis sprogimas, o ne pasipriešinimo judėjimas.
Savotiška rezistencija buvo: pav. jaunimo tarpe Šapokos istorijos skaitymas, Dariaus ir Girėno atminimui pilkapio akcija, etc….
Juk žinom kuo žygeivystei baigėsi tas pilkapio pylimas – KGB sudorojo ir iš esmės jo nebeliko gan ilgam.
O Šapokos istorijos skaitymai gal ir gerai, betgi istorijos mokslinė disciplina po truputį žengė ir nužingsniavo tolyn ir tas „ieškoti lietuvių Lietuvos istorijoje“ beigi čiaq mes, čia lenkai – jau kiek archaiškas ir nebeadekvatus.
na, pagal Šapoką istorijos mokintis biškį rimčiau, nei pagal brolių Grimų pasakas, bet ji man perdaug nusaldinta
Nu nežinau apie kuriuos laikus Tu rašai, bet apie 1985 metus, tai Kaune Vilniaus gatvėje tikrai jau buvo dvi „tabu“ parduotuvės. Viena vadinios dolerinė, o kita čekinė. Marods Vilniaus g 23 arba 25 name (čia taip į maps.lt pasiziurejes taip nustaciau 🙂 )
Neatsimenu tokių – neteko taip dažnai lankytis 😉 Gal ir buvo tokios, nesiginčyju, bet mes visąlaik lankėmės Vilniuje. Gal prekių pasirinkimas įtakos turėjo?
vat butent pasirinkimas 😉 man teko čekineje patrduotuveje lankytis apie 84-85 metus (Vilniuje), kai grįžome iš buvusios Jugoslavijos po ilgalaikes komandiruotes 😉
Aksioma – gyvenimas nėra dvispalvis. Baltas/juodas. Taip ir su sovietmečiu. Pagrindinė blogybė buvo dualizmas. Viena kalbam, darom visai kita. Tuom bolševikai pagrinde ir skirėsi nuo nacių- tie ką sakė , tą ir darė.
Tas dualizmas buvo visur- ne tik ideologijoj, finansuose – net buityje. Parduotuvėse gero muilo ar kavos nėra, o namie lentynos vos nelūždavo nuo jau „gauto“ deficito. Daug kas tada gyveno vien iš to deficito, ir kaip gyveno.
Būtų įdomiau padiskutuoti, kas iš tikro tada buvo geriau. Juk kažkas tai buvo. Visai rimtai. Būreliai mokyklose, saviveikla, bibliotekos, masiškos kelionės į Panevėžio teatrą (tiksliau mada tokia), būtinos (namie) turėti knygos, o jų buvo tikrai gerų etc.
Prieisime ir iki to. Ko gero 😉
Rizikuojant . Dar tarbukais išvadins kas.
Pasakojo vyresni mokiniai.-buvo tokia istorija su vadovėliu. Surinko iš visų mokinių knygas, po kelių dienų atidavė- bet be vieno lapo. Vienas ilgai sirgęs mokinukas turėjo tą knygą cielą. Ilgai skaitė, kas tokio tame lape parašyta. Nu, neranda nieko. Tik po kurio laiko pamatė:
TARBŲ LIETUVA.
Čia tai FAIN 😀
Mhm, turėti knygas pagal viršelių spalvą ir deficitiškumo laipsnį. Ir dar čekiško krištolo vazų beigi kokį krūtą rumunišką baldų komplektą. Tipiškas bazės vedėjo butas o kartu ir pasiturinčio gyvenimo simbolis.
Lygiai taip pat sėkmingai galima diskutuoti, kas gero ir šviesaus buvo kalint pvz. Aušvice. Juk „aksioma – gyvenimas nėra dvispalvis. Baltas/juodas.“
Gal nebuvo ten kalintiems viskas jau taip blogai? Valgyti duodavo, gultai garantuoti, visi turėjo darbo… „Arbeit macht frei.“
Žinai, aš vistik kuo toliau, tuo labiau mąstau, kad inkorporavimas/aneksija (bent jau man asmeniškai) yra kur kas baisiau nei okupacija. Prie okupanto dar tikiesi, kad jis kada nors išsinešdins, o va kai prijungia – tada jau vilties nebelieka…
taip taip taip
turbut tais laikais ne paleckis liaudies seimo atstovas
vaziavo i maskva prasytis i tarybu sajunga, o atvaziavo rusai ir okupavo
kaip ir stojant i europos sajunga
lietuviai referendumo metu nebuvo nupirkti skalbimo milteliais ir alaus buteliu
bet atvaziavo europos gejai+zydai ir okupavo
tai nesivadina okupacija
o vadinasi laisve
tai laisve i mokama moksla
tai laisve i mokama medicina
laisve emigruot
laisve bankrutuot
laisve skurst
to visi trosko, po tankais lindo, dainas dainavo
pats laikas paprasyt kompensaciju uz okupacija
mokant brangiausiai uz dujas
skurduko poza
ka lietuvele per 21 metus pastate
gal elektrine
gal nutiese koki kelia
gal mokyklu keleta pastate
O. Kiek aš suprantu už lobotomiją jau susimokėjote. Ir numanau, kad permokėjote.
Grumlinai, nepyk;)
> oho
Как говорит наш дорогой Шеф:
-Если человек идиот, то это надолго!“
Из К-ф „Бриллиантовая рука“
Ne, ne taip.Jei numirei – tai ilgam.
O jei prietranka – tai visam gyvenimui…
Nepykstu – mėgstu naujienas zooparke 😉
Ir šiaip, jei pastebėjai – esmi labai pakantus
Taip, ir pakankamai pakantus, ir saikingai pakandus 😀
ėėė… eee… esu beveik tobulas gi 😉
Kodėl „beveik“?
Protestuoju.
🙂
Bettaigi labai prašėsi:>
-> Taškas – nubo esmi ir neišpasakytai kuklus 😉
Privalumas, kad nebuvo jokios drausmės darbe: buvo galima nueiti į kiną, parodą, skaityti laikraščius, gerti kavą kavinėje ir net gerti šnapsą darbo vietoje. Mane, kaip jauną specialistą, siųsdavo atnešti 🙂 Nors teisybės dėlei – gerti per dažnai nebuvo galima.
Viskas priklausė nuo atlyginimo – jei dirbai pavalandžiui – px, ir taip gausi kas priklauso. Bet jei dirbai pagal išdirbį – vertėjo suktis – pas mus technikės, kurių etatinis atlyginimas buvo 90rb, uždirbdavo virš 300rb.
Kad ir to laikmečio rėžimas bangavo.
Atsimenu Solženycino knygą „Viena Ivano Denisovičiaus diena“vyresnieji Chruščiovo laikais skaitydavo iš bibliotekų, o man mokiniui Brežnevo pradmetyje jau reikėjo „blato“ ieškoti paskaityt ir nesiafišuot.
Arba Baltušio „Tėvų ir brolių takais“ apie kelionę į amerikę pardavinėjo, o po to visur iš viešumos išėmė. Prie Gorbio „Ogoniokas“ ir „Literaturnaja gazeta“ ūžė su Okudžavos „placha“, Solženycino „gulagu“, o pas mus užsifiksavo tik apie 1987/8 „Gimtasis kraštas“ su Rainiais, Katyne ir pan.
O algas atsimenu:inžinieriukas institute -120 rb., gamyboje vykdytojas -150-180(kartais ir premija progresinė 120-150 į ketvirtį). O pirmą baksą nupirkau įdomumui tik 1992 už meškutę iš kolegos (t.y. 500 vagnorkių).Jooo.l…
1982m. pradėjau dirbti po paskyrimo, inžinieriukas už 120rb berods.
„Tėvų ir brolių takais“ bibliotekose berods buvo, bet kai aš Baltušio kažkodėl iracionaliai nemėgau, tai taip ir neperskaičiau 😀
„Perekroika“ pas mus tikrai vėlavo, viskas vyko partine linija „ant stabdžių“, bet kai aš 1987-88m. Maskvoje studijavau (aišku, „Ogonioką“ skaitinėdamas), tai grįžęs užsiroviau ant jau pakaitusios atmosferos