Grįžtant prie kolegos Rokiškio rašinėlio apie nusikalstamumą sovietmečiu, keletas asmeninių įspūdžių papildymui.
Kadangi buvau ganėtinai pozityvus ir pasyvus, tai su milicija reikalų turėti neteko. Netgi už ilgus plaukus, kurie nebuvo tikrai ilgi, bet ilgoki. Mano gyvenamosios vietos Vilniuje nepriklausė prie problematiškų: vaikystė prabėgo LTSRS MA Aspirantų bendrabutyje prie Lukiškių kalėjimo ir „Krasnuchoje“ (tuomet Raudonosios Armijos, dabar Savanorių prospektas), paauglystė/jaunystė Karoliniškėse, o po VISI baigimo išvykau į Kauną.
Vėlgi rašysiu daugiau apie 1970-85 sovietmetį, kuris man buvo labiau klasikinis sovietmetis, nei Gorbačiovo laikai, kai TSRSas slydo bedugnėn. tik mes to dar nežinojome 😉
Iš esmės nusikalstamumo srityje padėtis turbūt nedaug tepasikeitė. Pagrindinė bėda, su kuria susidurdavo vaikai/paaugliai – kapeikų/dienpinigių atiminėjimas iš mažesnių. Paūgėjus galėjai vakare tamsioje gatvėje gauti pasiūlymą „pirkti plytą“ už kokius 3-5 rublius – tiek kainuodavo butelys alkoholio. Toks išsipirkimas nebuvo pats blogiausias variantas, nes jei keletas chuliganėlių „paprašydavo“ duoti užsirūkyti – aiškiai grėsė pavojus gauti „į galvą“ – jie tikslingai ieškodavo progos pasimušti.
Vienintelė išeitis iš galimų bėdų buvo nesivalkioti sutemus kažin kur, o vaikystėje/paauglystėje – svetimose teritorijose. Vilniuje vaikams/paaugliams ypač pavojinga zona buvo Naujininkai, kur be gailesčio lupdavo visus iš kitų rajonų. Tuo tarpu mažesniuose miesteliuose/kaimuose buvo tikrai saugu, nebent miestiečiai šokiuose pradėdavo išsidirbinėti prieš kaimiečius.
Sisteminių susidūrimų nacionaliniu pagrindu iš esmės nebuvo, nebent susidarydavo kokios paauglių grupės kiemuose, kur Vilniuje rusakalbiai mušdavo lietuviakalbius, o Kaune vice versa. Esu vienąkart paauglystėje gavęs ta intencija galvon nuo rusakalbių 😉
Vėlgi, kiek prisimenu paauglystę, vienintelis susidūrimas su milicija man buvo, kai mes, vaikigaliai, mėgdavome vienoje vietoje sėdėti ant darželio tvoros ir klausytis muzikos iš netoli esančios kavinės. Viskas buvo čiki, kol vieną kartą kiti pacanai neišdaužė kavinėje lango. Tokiam dalykui pasikartojus, pro tą vietą pradėjo praeidinėti milicijos patrulis, kuris mus nuvijo, pademonstruodami „bananus“. Tai nebuvo tokios ilgos policijos lazdos, kaip kad dabar, o gana trumpos, viename gale storesnės, lazdelės. Bet, kaip sakė su jomis susidūrę – labai skaudžios 😉 Mes nesiginčydami pasitraukėme ir daugiau ten nebegrįžome, bet, kiek vėliau teko girdėti, kažkokie kiti paaugliai bandė ginčytis ir buvo gerai paauklėti tais „bananais“.
Tam tikras bandymas spręsti gatvės nusikalstamumo problemas buvo draugovininkai. Kas žiūrėjo „Operaciją Y ir kitus Šuriko nuotykius“, turbūt prisimena Morgunovo herojų („storą“), kuris apsimeta „družinniku“. Buvo tokios liaudies draugovės, kurių nariai, užsirišę raudonus raiščius ant rankovių, po kelis patruliuodavo gatves. Buvo išduodami draugovininkų pažymėjimai, draugovininkai turėjo teisę sulaikyti nusikaltėlius. Kažką panašaus buvo bandoma organizuoti Lietuvoje a la „poilicijos rėmėjai“, tik nežinau, ar ta iniciatyva išsilaikė. Į draugoves žmonės būdavo įtraukiami be didesnių diskusijų, atsikalbinėjimai mažai tepadėdavo. Kitas dalykas – būdamas draugovininku, turėdavai didesnį šansą gauti paskyrą automobiliui ar butui. Būdamas studentas, ir aš buvau ten įrašytas – vieną kursą kokie 4-5 kas mėnesį vaikštinėdavome Antakalnyje, o po „budėjimo“ eidavome kur nors įkalti alauz. Kaune irgi teko būti įrašytam į tą kontorą, bet budėti teko tik gal porą-trejetą kartų. Šiaip toks mažumą beprasmiškas užsiėmimas dėl „paukščiuko“ ataskaitose…
Vienas iš dalykų, su kuriuo buvo atkakliai kovojama sovietmečiu – girtuokliai gatvėse. Aišku, kai girtavimas darbe nebuvo mirtinas nusikaltimas, o ir po darbo įkalti gramą-kitą buvo smagu – išgėrusių buvo nemažai. Tokius veikėjus, jei tik jie pasiekdavo tam tikrą girtumo laipsnį, milicija gabendavo į blaivyklas „nakvynei“. Šiaip gal ir geriau, nei palikti žmogų gatvėje, bet buvojimo blaivykloje pasekmės būdavo biškį skausmingos – būdavo pranešama į darbovietę, darbo kolektyvas turėdavo svarstyti šį prasikaltimą ir pasmerkti prasižengėlį. Šitas daugumai buvo dzyn, bet va už tokius dalykus atimdavo premijas, kas jau buvo nebeypač… Ypač, kai tiek pačiupę girtuoklį gatvėje milicininkai, tiek blaivyklos darbuotojai iškraustydavo kišenes, tuo nelabai skirdamiesi nuo gatvės vagišių…
Kaslink organizuoto nusikalstamumo, tai su juo eiliniai žmonės menkai tesusidurdavo. Kad jis egzistavo, tai ko gero tikrai, tik kad apie nebuvo plačiai kalbama. Užtai visi žinojo apie „kombinavimą“. Šiuo žodžiu buvo įvardintas elementarus vogimas iš darbo – ar tai būtų mėsos šmotas, ar verpalų sruoga, ar pieštukų sauja, ar grūdų maišas… Vogti iš darbovietės žmonių akimis nebuvo nusikaltimas – taigi ne žmogų apvaginėji, o „kombinuoji“. Jei tik gali kažką „susikombinuoti“. Nes vistiek valdžia tau neatiduoda visko, ką uždirbai. Va čia turbūt ir yra skaudžiausias sovietmečio palikimas, iki šiol neleidžiantis mums pradėti normalaus ūkio vystymo: kai apvagiamas kas nors asmeniškai, mes piktinamės, o kai biznieriai-politikieriai apvagia visuomenę – mes tik pakvykčiojame, bet iš tikrųjų nesijaučiame apvogti ir vėl balsuojame už žinomus vagis. Analogiškai šitas sovietmečio palikimas tebeveikia ir kitur, kai vagiama iš darbdavio, net nesusimąstant, kad taip iš esmės kerti šaką, ant kurios pats sėdi. Pasąmoningas „kombinavimo“ garbinimas yra būdingas visiems tiems, kas iki šiol tebesižavi sovietmečiu ir nenustoja kartoti „prie ruso geriau buvo“.
Šiaip nusikaltimų TSRSe kaip ir nebuvo, nes spauda apie tai praktiškai nerašė. Nebent apie įkliuvusius socialistinio turto grobstytojus (kurie aiškiai su kažkuo kažko nepasidalino), arba apie smulkius sukčius, kurie apgavo kvailius-užsieneitiškų šmutkių garbintojus. Kur kas daugiau kriminalinių žinių sklisdavo VBS-telegrafu. Iki šiol prisimenu, kaip visus sukrėtė po Vilnių žaibiškai pasklidusi žinia apie nužudytą taksistą, bet spaudoje apie tai nebuvo nė žodžio.
Kaslink benamių ir alkoholikų, tai benamių realiai nebuvo. Juos valdžia išgaudydavo ir arba susodindavo į kalėjimus/darbo profilaktoriumus už valkatavimą (darbingo amžiaus), arba sukišdavo į senelių namus (pensijinio amžiaus). Prisimenu, kaip man atvykus dirbti į Kauną, buvau nustebintas „žmogaus-namo“ – toks ilgažilabarzdis diedelis, užsidėjęs maišą su turtu ant nugaros. Prie mūsų instituto jis kasryt prausdavosi – turėjo tokią rankenėlę atsisukti žolės laistymui skirtam vandentiekio vamzdžiui. Gyveno kanalizacijos šulinyje, iš kur jį kas kažkiek laiko iškrapštydavo milicija, pristatydavo į socialinį skyrių, kuris jį pasiųsdavo į senelių namus, iš kurių jis po kažkiek laiko pabėgdavo. Ir taip vis sukosi ratas, kol diedelis pasimiro…
Alkoholikų gyvenimas buvo kiek sunkesnis. Tokius, sugautus bevalkataujant, siųsdavo į darbo profilaktoriumus, kuriuose gyventi buvo tik biškį lengviau nei kalėjime, ir ten iš jų bandydavo vėl atkurti tarybinius žmones. Metodas buvo paprastas – vaistais suformuoti negatyvią reakciją į alkoholį ir vėl išmokyti kažką dirbti. Aišku, tuščias grajus, bet valdžia stengėsi bent prievarta padaryti žmones geresniais…
Taigi, vieną dalyką reiktų akcentuoti apie anuos laikus. Trumpi beveik plikai nukirpti plaukai ir tatuiruotės rodė, kad tai žmogus, ragavęs tiurmos. Išimtis – tatuiruotas inkaras. Jaunas supertrumpaplaukis – tik ką grįžęs iš armijos kareivukas.
Kažkaip įsiminė pasakojimai apie maniaką Ilgą-Ilgaitį, Kaune nužudžiusį 23 moteris. Galų gale buvo pagautas ir nuteistas. Maniau, gal legenda vebeesinė, pagooglinau – buvo toks.
Buvo tais laikais nemaža nusikaltimų apie kuriuos tiesiog nebuvo rašoma. Bet nebuvo tie kriminaliniai ir labai jau masiški.
Na taip, tatuiruotės vienareikšmiškai identifikavo nusikaltėlius ir jūrininkus 😉 Na būdavo dar merginos vardo pirmą raidę kareivukai išsitatuiruodavo ant rankos 😀
Čia ir vėl tamstos požiūris kiek švelnesnis, ponas Grumlinai 🙂 Matyt, kad man teko gyventi labiau kriminališkame rajone. Na, taip, ne taip jau toli nuo tamstos minimų Naujininkų 😀
Taip, greičiausiai taip ir buvo – nes Krasnūcha buvo tikrai ganėtinai rami – bent jau kai aš ten gyvenau 1968~1974; išsikėlęs į Karoliniškes, tebevažinėjau mokytis į 21 vidutinę 1974-1977, bet nuotykių irgi nesu turėjęs
Jo, Krasnūcha tik pačiu vėlyvuoju sovietmečiu gavo prastą šlovę. Iki tol tradiciškai nusikalstamiausiais rajonais buvo tie, kurie aplink stotį.
Na taip – mudviejų sovietmečiai turi 10 metų skirtumą, kuris gana gerai matosi ir gana gerai parodo sąlyginės sovietinės 1970-80ųjų gerovės (xe-xe-xe, neblogas terminas – „sovietinė gerovė’, strumpintai būtų sovgėris 😉 ) gana staigų degradavimą 1980-90aisiais
O žinot, ponas Grumlinai, aš tamstai taip pasakysiu: man pačiam susidarė įspūdis, kad kaip tik vėliau padėtis gerėjo, nepaisant visko 🙂 Pasirinkimo parduotuvėse daugėjo po truputį, gyvenamojo ploto irgi 🙂
Bet tai subjektyvus, asmeninis įspūdis, kuris matyt susijęs su asmeniniais gyvenimo pokyčiais.
Iš ekonominių rodiklių, kuriuos kažkada skaičiau, atsimenu, kad SSRS aukso amžius buvo apie kokius 1970, o maždaug nuo 1980 ėjo smarkiai žemyn.
Gerėjimas-blogėjimas sudėtingas ir subjektyviai-objektyvus dalykas 😉
Kas vienam yra ryškus pagerėjimas/pablogėjimas, kitam gali būti norma – nelygu socialinė padėtis ir lūkesčiai.
Bet kokiu atveju, TSRS „aukso mažiumi“ aš laikyčiau 1970-80 metus, 1980-85 prasidėjo padėties prastėjimas, ne veltui buvo pradėta „perekroika“, o Gorbio laikmetis yra politinė ir ekonominė TSRS katastrofa. Kuri, šiaip jau turėjo įvykti valdant bet kam.
Ačiū 🙂 Sovietmečio nesu ragavęs (jis baigėsi, kai man buvo ketveri). Apšvitinot mane tarybinės realybės spindulėliais šiek tiek abudu 🙂
Ale prašom. Nuodysim tave sovgėrio šmeižimu ir toliau 😉
O būtų galima tikėtis įrašo apie seksualinį gyvenimą sovietmečiu? Kaip jaunuoliai iki to nueidavo ir pan.?
Sovietų Sąjungoje sekso nebuvo 🙂
Hmmm… įdomus paklausimas 😉 Gal reiks kada tikrai kažką parašinėti. Nors, kaip išsireiškė kažkokia sovietinė dama per TV-tiltą „TSRS-JAV“ – „Sekso Tarybų Sąjungoje nėra!“
В СССР секса нет
http://www.youtube.com/watch?v=vmoOG7CbYmM
Ponas autoriau, o kai teko draugauninkaut, neatsimenat kaip prie VISI buvo užpulta, išprievartauta ir nužudyta mergina ir visus instruktuodavo prieš vaikščiojimą, arba kai po 1981 Šakiuose pašte užmušė ir sudegino su mažamete dukrele telegrafistę. Dar atsimenu Vilniaus Palangos restorane vieną VU ekonomikos studentą peiliu subadė apie 1980, Kaune jau ir tada garsėjo Slobodkė savo „tvarka“.Be to visada pasimušdavo prie šokių Vilniuje Sarajuje (dab. Sereikiškėse)
Tai pasimušimai šokiuose buvo kaip ir dabar, dalykas įprastas – esu kaime ir pats liūlin gavęs; kolūkiuose studijų laikais irgi šokiuose prisimenu studentų-kaimiečių konfliktai kaskart kildavo.
Merginos išprievartavimo-nužudymo tikrai nerandu atmintyje – kažkaip tie mūsų draugininkavimai tokia beprasmiška fignia man atmintyje ir liko.
Dėl Šakių istorijos – dabar prisiminiau kažką, bet nekonkrečiai – kažkaip 1981~1982 man totaliai off-line 🙁
Šiaip kriminalas, yapč žmogžudystės, nebuvo labai viešinamas, informacija sklido VBS-telegrafu