Ruošiantis ką nors pirkti, kur kas svarbiau tikėti akimis nei ausimis
33 Responses to “Mintis pamąstymui”
-
Naujausi įrašai
Naujausi komentarai
- Tadas apie Apie / Contact
- ndl apie Apie / Contact
- Voldemaras apie Ir vėl name
- Taškąs apie Vėl namie
- grumlinas apie Vėl namie
Kategorijos
Žymos
365 žodžiai Akvarium AmyMacdonald basetėliai blog'as DeepPurple DireStraits EE-photo EG-foto Egiptas ES-foto fotopatirtis fotopuslapiai fototechnika FR-foto gabija Google+ Hiperbolė Koike kompiuterija Latvija LedZeppelin Lenkija Lietuva LT-foto LV-foto PinkFloyd PL-foto ProcolHarum Sirija SK-foto Slade SteamPunk taip buvo TheBeatles TheDoors TN-foto Tunisas UK-foto Ukraina videoteka vietelės Webshots xminde ŠvėkšnaArchyvai
Blog'ai
Citroen
Mano kūryba
Naudmenos
Palėpės radiniai
Rinktiniai puslapiai
Vertyklės
Subscribe
Metainformacija
skaitau, kad tamsta postringaujate kaip tipiškas modernus vartotojas, neatsparus reklamos kerams irgi blizgantiems žurnalų viršeliams 😉 bet nieko nuostabaus, juk dar mūsų senoliai porino: geriau 1 k. pamatyti, negu 100 k. išgirsti
p.s. „Akis yra ir laiko vienetas. Akimirka paveikia asmenybę…“ Finn Skårderud
ėėė… eee… šiaip tai mintis buvo kaip sykis prieš makaronų kabinimą ant ausų
aaa… ooo… dbr imu suprasti, ką savo omenyje turėjo toks Vincas, sakęs, kad prieš pradedant apie ką nors kalbėti pirmiau reikia susitarti dėl sąvokų reikšmės, bo anas mėgo ištiktuką pist, o garbingo amžiaus damos irgi davatkos jo baisiai bijodavę, manydavę, kad Vincas turi kokių ketinimų
Taip, be suvienodintų sąvokų gali būti totali sąjauka…
Būtent renkantis neišvengiamai reikiamą pirkinį išsivedžiau dėsnį:
Žmogus laimingas tol, kol neturi pasirinkimo. 🙂
Ne vienas tam pritarė, prisimindami kad ir sovietmetį – „gavai“ batus reikiamo dydžio ir koks laimingas buvai… Ar „Zenit -3M“…Dabar gi tos rinkimosi galimybės – kaip kūrybinės kančios…
Tie visi makaronai…
Dažnai atrodo, kad turi iš ko rinktis, jei klausaisi paradvėjų suokimo, o iš tikrųjų pasirinkimo nėra. Dažnai net prekės nėra, tik niekam tinkamas šlamštas 😉
Nu, jo – suteikia galimybę iš dviejų blogybių pasirinkti…abi 🙁
Reikia ugdyti valią, kad nepasirinktum nieko 😉
ar ne todėl prekybos centruose prekės, kad ir kokie niekai tai būtų, gražiai apžviečiamos, dekoruojamos, skamba muzika ir t.t., kad tik sudaryti stebuklo iliuziją? tai va, nevisada ir akimis galima pasikliauti, bo jos dažniausiai neperfiltruoja reginio
Škias, vistik paveikiamos virtualios ausys 😉
todėl jeigu jau ištinka tokia neganda ir tenka įeiti į kokį prekybos ir pramogų centrą, visada ant ausų užsimaunu ausines, įsijungiu grotuvą, pasileidžiu muziką ir einu tiesiai ten, kur man reikia, nepasiduodamas jokioms video audio provokacijoms nenukrypdamas nei į kairę, nei į dešinę, turėdamas prieš akis taikinį, bo manyje, skaitau, dar nenuslopintas medžiotojo instinktas (ateinu, nušaunu ir tempiu namo), o va moterys tai uogautojos, jos tik renka tik renka uogeles, tik sukiojas kairėn ir dešinėn (jei matėt „urvinį žmogų“ turėtumėt prisimint, jei nematėt – vertėtų pamatyt)
Na taip, mano geresnioji pusė visad stebisi, kaip aš varinėju po prekybcentrius penktu bėgiu nuo tikslo prie tikslo 😉
Mačiau urvinį žmogų. Kiba prieš pusšimtį metų parašytas, nes nuo realybės kažkaip… skiriasi. 😀
Vat mano tėvukas ir mano gerbiamasis – abu vieno plauko zebrai, jei jau įėjo parduotuvėn – šakės, be poros valandų neištrauksi. O gal to, suprantacia, o gal ano…
O man atvirkščiai – turiu kelias mėgiamas mikroparduotuves, kuriose yra tik tai, ko reikia, o jei nėra – vadinasi, nereikia. Viens du trys, susikrovei terbon, eini namo.
Keičiasi laikai, kad juos kur. 🙂
Mašiną lengviau nusiperku, nei batus 🙂 Automobilyje iš karto matyt, važiuos jis ar ne, o batai – atspėk, kaip nešiosis, kad gudrus 😀
Kareiviškus batus reik pirkt. Ką nors ala specnazas. Kojos garantuotai iš džiaugsmo eiles pradės deklamuot. 😉
Ačiū, du metus kareiviškais pavaikščiojau, sočiai 😀 Mėgstu paprastus, be smailių nosių ir be plačių nosių. Tokie, kokie buvo madoj metų prieš… 20 gal? 😀 Tai tie batai ten ir pasiliko – istorijoje 😀 Nes parduotuvėse nėra 😆
Parduotuvėse nėra daugumos reikalingų dalykų. Penktus metus sportbačių negaliu nusipirkt, nes visur tooooks fufelis – baisu.
Baizevei, dar yra skirtumas tarp paramilitarinio dizaino kerzų, generic purvabridžių ir rimtų batų. Sakau, specnazinių reik, ar turistinių-alpinistinių. 🙂
O va į mūsų kaimą šiandien stebuklą atvežė – tuos senovinius praustuvų bakelius, kur vanduo bėga pajudinus pagaliuką apačioj (neturiu supratimo, kaip tas daiktas vadinas, bet neesmė). Ryt lekiu, du nusipirksiu. 😀
Na, man vis tiek netinka militaristiniai 🙂 Mėgstu lengvus, be raištukų, be nosies siaurinimų, platinimų ir be kitokių dizaino vingrybių 🙂
Ir kad einant kelius saugotų. Oi ne visi batai draugiški kelių sąnariams 😉
Ale kiek žmonių, tiek kojų – man kitokie, kaip tik kerzavi, niekaip netinka, nes iškart klubų sąnariai pradeda eit šaibom. Nebent kaliošai/senobski sportbačiai, su kuriais tas pats, kas basom. Ir dar naginės, bet čia jau kita kalba.
😀 😀 😀
XMai – jėga 😉
Dirbtinai pritempiu prie temos – ne visi pardavėjai makaronus kabina vienodus.
Yra toks ponas Augustinas Rakauskas. Balta varna tarpe kitų mūsų milijardierių. Kankina per nuosavą Žinių radiją su savo filosofijom laidoje „Verslumo dvasia“.
Va, čia netikėtai daug ką paaiškino paprasčiau – per kunigaikščių Oginskių istoriją.
Primygtinai rekomenduoju paklausyti, ten net valanda įdomių dalykų…
http://www.ziniur.lt/player.php?show_id=194&date=2011-04-29&mp3=252113
Ten yra įrodymas, kad aristokrãtija [gr. aristokratia < aristos — geriausias + kratos — valdžia] buvo tikrai tokia.
Užintrigavimui – įraše ( maždaug viduryje) toks faktas – kaip buvo pasielgė SAMDOMAS mokytojas su devynmečiu kunigaištuku, kuris sudavė per veidą savo tarnui.
Nepatikėsite, kiek mes nublūdom su tolerastija.
Nuo Rakausko vien vardo man dešinmę ranką suparalyžavo, kairiąja reides kalu 😉
Čia tam įraše Rakausko labai nedaug- gal 1/3 ar net 1/4.
Verta tikrai pasiklausyti.
Rakauskas – unikalus, tik aš jo išvedžiojimams irgi alergiškas, bet žinių radijas – ir laidos, ir muzika – kas kita
Šeimininkas, ne kitaip, todėl ir radijuje elgiasi kaipo „chaziajnas“…
Gal tik šioj laidoj. Kankino ne vieną žurnalistą, ir Diną, kol galų gale toji ponia įtiko. Betgi kitų neišmetė, paliko visus.
Keistai skamba tie lietuvėliai ir maldos, neįprasta gi. Bet visumoj, nepaisant tos alergijos, peržengus ją – pagirtina.
Kad taip elgtųsi ir kiti multimilijonieriai.
gerai pastebėjote – pagirtina, bet jei visi multimijonieriai imtų taip elgtis, tai būtų neįdomu, nes dbr ir yra visas įdomumas, kad ėmė ir atsirado toks vienas
pirma mintis – čia turbūt scania skirta 😀
Nu nea, bet kai parašei – ajooo, pritaikyti tikrai galima 😀
Čia turbūt apie konkrečius batus užsiminta.. Aš tai „mielancholiškai patrolinsiu“ apie vežimą. 😉 Šiaip jau šiais, televizijų ir plačiai nevykdomų funkcijų laikais, nereiktų tikėt nei akimis, nei ausimis, nei palytėjimu. Tikėt reik tik savimi, ta sąvastim, kuri kartais grožisi karklais ar tiki tuo, ką pati kuria. Ir pusė efemerinių spontaniškų blizgučių kaip mat atkris. Tai gebėjimas/supratimas atskirti gera nuo blogo, ką anglai pasako vienu žodžiu: discrimination. O baisiausia, kad tai gali visi, nes tai – rami teisingo apsisprendimo logika. Būtent nerami aplinka, skuba, žmonės, muzika, triukšmas, margumynas, atimta laiko nuovoka( prekybcentriuos nėra laikrodžių ir langų) ir blaško emocijas ir protą.
Dar „pafleiminsiu“.. 🙂 p.Rakauską.. nesuprast – tai kaip mokintis 11 klasėj. Atrodo viską moki, daug ką žinai, turi savo nuomonę, bet 12 klasei dar nemažai mokslų likę – ir knygų perskaityt, ir naujų dalykų išmokt, ir pasaulį kitaip priimt. 🙂
Kadangi vis tik nesuagitavau perklausyti to ilgo įrašo, nors užintrigavimui akcentavau vieną faktą. O jis toks:
Kai jam buvo 9 metai kunigaikštis kartą užsiožiavo ir trenkė per veidą tarnui. Tai matęs samdomas mokytojas Žanas Rule sukvietė VISUS tarnus salėn ir privertė kunigaikštuką atsiprašyti – atsiklaupus prieš tą tarną ir dar – pabučiuoti jo koją. Visų akivaizdoje.
Suagitavai, suagitavai – perklausiau. Ale kai man alergija Rakauskui, tai išmintis galvon nesulindo, nors tu ką 😉