Kuo toliau, tuo mažiau domiuosi giliamintiškai konceptualia fotografija, kur reikia bandyti suvokti, ką autorius norėjo pasakyti. Elementari dokumentika – štai kas tampa įdomiausia. Nuotraukoje yra tai, kas joje yrA. Ir viskas, be jokių filosofijų. Vis žiūrinėdamas senus vaizdus nejučiom suvokiu, kad savo laiku žinojimas, jog juostelėje tėra viso labo tik 36 kadrai, vertė tiek kažkaip sudėlioti kompoziciją, tiek ramino, jog „bus taip, kaip gausis’. Šiandien, skaitmeninės fotografijos laikais mes ir pleškiname kadrą po kadro (žinau, pats turiu tą problemą), tiek vis gailimės „reikėjo dar vieną kadrą padaryti – būtų išėję“ (ir man tos pačios mintys vis kyla). O gal tiesiog reikia priimti viską taip, kaip nufotografavai. Kai kada kyla pagunda pasiimti savo senutėlį puskadrinį Agat18 ir tiesiog pafotografuoti taip, kaip kažkada buvo gerai. Nes juk daugelio mūsų šeimų albumuose, kuriuos peržiūri susijaudinęs, guli ne kanonais-nikonais supikselintos nuotraukos…
O juk kažkada vienas iš populiariausių kompozicinių sprendimų buvo paprastutis. Toks kaip šioje fotonuotraukoje. Bet į šitus kadrus po 30 metų tebežiūriu. Skirtingai nuo kažkada darytų fotoeksperimentų 😉 Nes mes čia išliekame, na, gal ne amžiams, bet visam savo gyvenimui tai tikrai.
Bešaudant taip norisi sumažinti iššautų ir panaudojamų kadrų kiekį 😉 net užėjo skaičiuot kiek padariau kadrų ir kiek procentų pavykusių, jei tas procentas mažas, jokio tobulėjimo 😀 ir norisi kažką tokio pagaut paprasto, kaip tose senose foto, bet kaip tai padaryt, dar neperkandu 🙂
Kažkada, dar juostinių fotikų laikais, geri fotografai skaičiuodavo, kad jiems pasiseka vienas kadras juostelėje (t.y., 1 iš 36 – arba iš 24, nelygu juostelė). taip kad jei pats rimtai žiūri į fotografiją (ką matau iš paties pastangų) – nesinervyk ir pamažu artėk link to santykio 😉 Kitas dalykas – drastiškas kadrų brokavimas taip pat rodo, jog pats tobulėji – ne kiekvienas ryžtasi atmesti savo kūrybą.
Kaslink paprastumo – labai sunku pagauti gerą kadrą su gera technika 😉 Čia rimtai – pasižiūrėk į fotoklasikus ir pasižiūrėk, kokią fototechniką jie naudojo – iš esmės daugumoje tai buvo vidutinės klasės aparatai. Apsikarstęs pusmetriniais objektyvais, esi nejudrus. Esmė yra matyme, kuris leidžia online komponuoti kadrą ir kai kada tiesiog numoti ranka, paliekant vaizdą tik atmintyje 😉
Senų nuotraukų šarmas dalinai yra jų tam tikrame netobulume, kuris priduoda autentikos. Tuo tarpu ilgas žaidimas fotožopuose leidžia ištobulinti daiktą techniškai, bet pamąstyk, ar mes matome pasaulį tobulai? 😉
p.s. savęs geru fotografu nelaikau, tai mano gerų kadrų išeiga žymiai aukštesnė, nei jų 😀
Cartier-Bressonas kažkada pasakė, kad jo gerų blogų kadrų santykis vienu metu buvo 1:500. Ir jis tai pavadino rekordu. Kur čia mums su anuo lygintis: mums pakaktų ir 50 proc. 😀
Pažiūrėjau kokios Cartier-Bressono nuotraukos, tai oho.. 🙂
Nepraeitų jis kai kurių foto-guru kontrolės: tai horizontas kreivas http://apphotnum.free.fr/images/cartier-bresson01.jpg , tai žmogus į rėmelį tuoj atsitrenks http://apphotnum.free.fr/images/cartier-bresson06.jpg
Šiaip galiu pasakyti tik viena – fotografuok taip, kad tau patiktų. O visus guru siųsk į Peru arba Kiniją. Nes jei tu nesijausi patenkintas savo darbu – visi patarimai beprasmiški. Mane irgi kai kada paauklėja už prastus foto. Atsakymas gana paprastas – aš nesiveržiu į aukštas fotomIAno erdves. Tiesiog fiksuoju pasaulį apie save taip, kaip jį matau. Ir nepersistengiu daryti iš jo saldainiuką
Na taip, bet jis juk buvo CARTIER-BRESSONAS 😉
„Kaslink paprastumo – labai sunku pagauti gerą kadrą su gera technika“ – čia tai tiesa, senu FEDu kai kurios darytos nuotraukos dar iki šiol atmintyje stovi. O va kuo toliau skaitau, gilinuosi į fotografijos vandenis ir technikos nustatymus, tuo sunkiau gražų vaizdą pagauti.
O jei dar papuoli tarp tokių, kurie sako, kodėl pas tave ne Canon ar Nikon ir kodėl ne „elkė“ ar dar kokia, tai visai .. 😉
Tai reikia nepapulti 😉 Sąmoningai nedalyvauju jokiuose fotoforumuose, nes esu užsispyręs netobulėti gražumų gamybos kryptimi 😉
O tuos onanistus, tfu, canonikonistus, siųsk į Kiniją 😀
Matomai, čia gal veikia viskas-viename: ir fotojuostelės sidabro grūdas, ir tam tikri objektyvo netobulumai, ir fotoapdorojimo procesai – jei kalbėti apie techninę klausimo pusę
Tas ir yra, kad gyvenimas nėra toks „aštrus“, kaip skaitmenos nuotraukose. Dar ypač žmones fotografuojant reikia naglumo, nebijot arti prie jų eit. Ir dar vienas dalykas, ką Kaune esu jutęs, nesaugumo jausmas, nesinori eit į atokesnes gatves fotografuoti.
Na, žmones galima ir su televyku šaudyti, kur atokiau ant Soboro laiptų įsitaisius 😉
Kaslink nesaugumo – taip, pavienis fotografas atrodo lengva auka buduliams, tad čia yra rimta problema. Nors aš kai in Kowno daug nesiblaškau paskutiniais metais, tai kažkaip tas momentas man neužsifiksavo
dėl žmonių baimės tai labai gerai yra pasisukioti masiniuose renginiuose aš pvz. Kernavės festivalyje užkaifavau kaip reikiant. Gali šauti tiesiai į veidą ir niekas nepastebės 🙂 Arba pilti tiesiai į gyvus „eksponatus“, tam jie ten ir sėdi, gatavi pozuotojai, kiti net labai patenkinti lieka 🙂 Jokio televyko nereikia, su juo ir nepavyktų.
Ir pamiršau užklaust kas ten fotografavos. Ar ne kursiokai? 🙂
Pusbrolynas-pusseserynas 😉 kokie 1980-82 metai
1. Kas ta mergikė, Gintarini, Tau ant kelių?
2. Turiu draugelį, kuris tuometiniam Leningrade įgyjo specialybę, glaudžiai susijusią su fototechnika. Tai neįsivaizduoji, kaip jis įtūžęs ant skaitmeninės technikos atsiradimo… Sako, pilna diskreditacija to, ko jis mokėsi ir žino. Tai va…
1. pusseserė, pusseserė 😛
2. jis painioja technines fotografavimo priemones su fotografavimo procesu, kuris reiškia visų pirmą fotografiją galvoje
Nieko naujo nepasakysiu, kad ne fotikas fotografuoja, o fotografas. O čia kaip kam jau išeina. Galima padaryti techniškai tvarkingą kadrą su savo superduper fotoaparatu ir privesti iki techninės tobulybės jį apdorojant kompe, bet jei jis nekabina, tai visas vargas veltui. Geras fotoaparatas tik palengvina gyvenimą ir praplečia technines galimybes, o tai leidžia susikoncentruoti ties svarbesniais dalykais, nei nustatymai. Bet vėlgi, ir prastas „šuvis“, kad ir su muiline ar mobiliu gali būti žavingas būtent savo emocine įkrova, o ne techniškai tobulu ir išlaižytu vaizdu.
Taip, fotografuoja fotografas, o moderni kamera leidžia jam (dažniausiai automatiškai) valdyti patį techninį fotografavimo procesą, kas jam po to žymiai palkegvina gyvenimą post-apdorojime.
Tačiau mano įrašo esmė kiek kitokia – vis sugrįžtu prie to, kas ir buvo fotografijos esmė nuo pat užgimimo – FOTOFIKSAVIMO 😉
Bet ir fotofiksavimai gaunasi skirtingi, nes fotografuojantys tą patį objektą mato ir jaučia skirtingai. Jei jau atmestume post apdorojimą, tai net ir vaizdo fiksavimo metu jau galima perteikti tai, kas tave privertė išsitraukti fotoaparatą, paprasčiausiai manipuliuojant keliais fotoaparato nustatymais. Ir tai jau nebebus sausa dokumentika. O galima „ant auto“ pykštelėti vien tam, kad, pvz, užfiksuoti, kad čia buvai ir tai matei, be jokios fantazijos. Bet kokiu atveju, bus įamžintas koks nors objektas, kuris tuo metu egzistavo, bet, tuo pačiu, jis gali atrodyti labai skirtingai.
Bet kokiu atveju pas tave ši tema vis išplaukia ir išplaukia 🙂
Na taip, sutinku, kad net nustatymai gali suvaidinti savo vaidmenį. Bet čia turėkime omenyje modernia skameras. Foto-klasikai tiek daug tokios prabangos neturėjos, bet kažkaip sugebėdavo tvoti galvon įtikinamumu 😉
Kaslink išplaukimo – čia gerasis žmogus Minis, kuris vis stengiasi iš manęs bent vidutinį fotografą padaryti, matyt sugeneravo man medžiagos apmąstymui apie mano ir fotografijos sąntykį. Paradoksalu ir logiška, kad aš nieko naujo neišmąsčiau 😉
Keista manyt, kad as stengiuosi pati pakeist. Nieko panasaus. Tik kartais manau, kad paciam idomu kitu nuomone apie pacio nuotraukas. O priimti ar nepriimti ta kita nuomone – pacio reikalas. Nors gal as per daug apie kitus galvoju kaip apie save, sorry.
Nepyk 🙂 Kaip kitaip tave galima buvo išprovokuoti komentarą parašyti?
Šiaip tavo nuomonę aš peržiūriu, įvertinu, ir galiu pasakyti, jog jei neturėčiau savo vizijos (kokia ji bebūtų) – greičiausiai pasinaudočiau ja. Tiesiog mudu abudu su savo vizijomis 😉
Taip, fotografuoja fotografas. Tik juostinio fotografavimo eroje fotografavimui tekdavo pasiryžti ir pasiruošti. Plius Grumlino minėti nepatogumai versdavo atsakingiau (?) spaudinėti mygtuką.
Iš Merfio dėsnių, berods Šo principas: sugalvokit sistemą, kuria galėtų naudotis net kvailys, ir tik kvailys panorės ja naudotis. Šiaip jau nepritariu, bent jau būtent ši formuluotė man netinka (ne angliškai mąstau), bet grūdas tiesos yra 😉
Beje, jei nori galiu pasakyt, kad toje nuotraukoje virsuje nei vieno zmogaus akiu nesimato – visi kazkokie siauraakiai. Suprantu tokios nuotraukos asmenine verte, kazkiek ir istorine – apranga, veidu israiska, aplinka ir pan. mazdaug kaip Cartier-Bresson svarbiausia ne forma bet turinys. Taciau pats Cartier-Bresson, jei paziuresi, (greiciausiai) automatiskai gaudavo gerai sukomponuotas nuotraukas ir tai yra ne fotoaparato nuopelnas, o fotografo akies ir jausmo pagauti ta magiskai trumpa momenta.
Ne taip seniai skaiciau viena knyga apie fotografija, gaila, kaip visada neturejau laiko tai neprisimenu dabar kuri is ju buvo. Bet ten buvo tokia fraze:
What the Photograph reproduces to infinity has occurred only once: the Photograph mechanically repeats what could never be repeated existentially.
Taigi dauguma Cartier-Bresson nuotrauku tikrai egzistensiskai negali buti pakartotos del to ju magiska galia ir yra turinyje, kuris dazniausiai kiekvienam yra labai intuityviai ir intymiai suprantamas ir artimas.
Tuo tarpu tokiose organizuotose „dokumentinese“ nuotraukose kaip pats pateiki galima pakartot ta pacia kompozicija kitu dienos laiku, kai saule neplieskia tiesiai i akis ir zmones gali bent jau atsimerkti geriau :P.
As taip pat turejau Agat 18, buvo pirmas zingsnis i skaitmenine foto, nes galejau pleskinti net 72 kadrus noramlioje juostoje 🙂 Bet jis man maziau patiko uz geraji Smena 8, kuris vis dar yra kazkur namie, gal reiktu susirast ir dar pafotkinti. Bet turbut, kad ji man pakeicia mobiliako fotikas. Nors geriau pagalvojus, tai gal ir ne, nes su Smena vis tiek reikedavo daugiau galvot, kaip parinkt islaikyma ir diafragma.
xe-xe-xe… tradiciškai nori būti teisus?
Šiaip galima pakartoti netgi Cartier-Bresson fotkes – tereikia jas surežisuoti 😉 Bet tai nebebus Cartier-Bresson, ania. Nors atlikta žymiai kokybiškiau, su skaitmenke, su pašvietimais etc.itd. Taip, jis turėjo Dievo dovaną – pamatyti KADRĄ. Ir nesukti galvos dėl kreivo horizonto ar dar kokio kompozicinio kanono pažeidimo. Nes jis buvo FOTOGRAFAS, o ne fotomIAninkas.
Kaslink mano pateiktos fotkės – fotkyta ne mano, (man gerai žinomas) fotografas temokėjo žmones išrikiuoti prieš Saulę ir mygtuką nuspausti. Bet ir už tai jam ačiū, nes kiek daug tokių asmeninių nuotraukų buvo nepadaryta ir kiek atminties mes praradome. Ir tai ne tik mano atvejis, o visų mūsų. Nebent žmogui išoperuotas poreikis prisiminti.
Ka rasau nera tai, kad noriu buti teisus, bet kaip rasiau auksciau tera mano nuomone, kuri kaip matau nebutinai yra priimtina paciam (tradiciskai?).
Kodėl nepriimtina? Yra dalykų, kur mudviejų požiūriai gali sutapti, yra dalykų, kur mudu matome fotografiją skirtingai. Bet (tikiuosi) ne priešiškai 😉
iterpsiu ir as trigrasi;-)
ne kekvienas gali buti Sutkumi-fotografijoj,G.Rumsu-kartografijoj,Sirvydziu-chirurgijoj.
ir l.juokingai isrodo tie „fotomeninykai“ kurie prisiperka fototechnikos ,kuri muse ant shudo uz puse kilometro fokusuoja ir saudo;-) ir salia vadoveli fotografavimo atsiverte skaito.o po to postringauja apie kadru geruma.pazystu tikrai ne viena toki „iki traskesio sausa“ fotomeninka. o si foto-parasta,bet joje jauciasi to momento nuotaika.ir tas yra svarbiausia. gerai sukomponuot foto gali ismokt,bet pajaust momento nuotaika-tai jau reikia turet pajautima.
„fototechnikos ,kuri muse ant shudo uz puse kilometro fokusuoja ir saudo“ – tu čia gal apie mano Sigmą 70-300? 😉
O rimčiau – šeimyninės ir dokumentinės nuotraukos IMHO turi kur kas didesnę išliekamąją vertę visuomenei, nei fotomIAnaz, nes tai yra visuomenės atspindys.
anaiptol- cia mintis apie 1 is 1000 kadru.o isliekamosios vertes absoliutus nulis 😉
fotografija -tai dokumentikos menas.
Dokumentikos menas. Skamba savotiškai. Bet labai gerai perteikia esmę.
To take a photograph is to align the head, the eye and the heart. It’s a way of life.
H. Cartier-Bresson
Frazė tobula.
Dar viena nuoroda dokumentinio meno gerbejams:
http://www.vivianmaier.com/about-vivian-maier/
Sios moters istorija man labiausiai idomi.
Ačiū už nuorodą. Nors čia jau nebe dokumentika, o tai, ką aš vadinu „retro“ 😉
xe-xe-xe… tradiciškai izvelgi priestaravima?
ne. sakykime taip -viskas, kas padaryta iki kokių 1960-65 metų, aš priskiriu „retro“ kategorijai. Nes po 1970ųjų pasaulis iš esmės pakito
Spamas pakeitė pasaulį.
„197ųjų pasaulis iš esmės pakito“ – šio sakinio šviesoje mano teiginys apie spamą turi kiek tiesos? 😉
turi, turi – spamas tapo visagalis 😉
Man labai patiko straipsnis ir diskusija 🙂 Ačiū 🙂
Nepavargai skaityti mūsų niovimąsi? 😉