Feed on
Posts
Comments

Tėvų/uošvių auto

1977ųjų birželį išsilaikęs teises, jas pasidėjau į stalčių. Priežastis buvo elementari – mūsų šeima tuomet neturėjo automobilio. Kas gyveno sovietmečiu, puikiai prisimena, jog lengvųjų auto negalėjai taip imti ir nusipirkti kokiame autosalone. Tiesą pasakius, ir autosalonų nebuvo – automobiliais prekiavo ATAC – automobilių techninio aptarnavimo centrai, liaudyje vadinami autoservisais. Prie jų buvo autoparduotuvės, kuriose ir galėjai įsigyti išsvajotajį keturratį draugą. Jei tik turėjai tam paskyrą, arba vadinamąjį taloną. Iki kokių 1980ųjų tie talonai realiai ir tebuvo automobiliams, tik po kokių 1982/83iųjų jie pasipylė siuvimo ir skalbimo mašinoms, spalvotiems televizoriams etc. Tiesa, automobilį dar buvo galima išlošti daiktinėje-piniginėje loterijoje, bet tai jau buvo sėkmės dalykas. Šiaip tokius laimingus laimėtojus, ypač laimėjusius GAZ-24 Volgas, medžiojo Užkaukazės gyventojiai, kurie turėjo gausybę pinigų ir troško įsigyti automobilį, kurių buvo deficitas. Užkaukaziečiai nedvejodami už loterijos bilietą, laimėjusį Volgą, plojo dvigubą-trigubą automobilio kainą. Tiesa, nedidelis kiekis dėvėtų automobilių klajojo rinkoje „pagal skelbimus“, o jų kaina siekė iki pusantros oficialios automobilio kainos.

Tačiau realiai tarybinis pilietis turėjo kantriai laukti eilėje, kol įmonės profsąjungos komitetas jam paskirs išsvajotąjį taloną. Kas mums ir pasisekė 1978ųjų vėlyvą rudenį, kai tėvelis gavo taloną VAZ-2106 automobiliui. Automobilio pirkti jie važiavo Kaunan – Vilniaus autoservise prekiavo tik Moskvičiais ir Zaporožiečiais. Šiaip tėvukas turėjo teises, tačiau jas išsilaikė bene gūdžiais 1968aisiais ir 10 metų jos taip pat pragulėjo stalčiuje. Tad parvaryti automobilio kartu važiavo bendradarbis, turėjęs Moskvičių. VAZ-2106, liaudyje vadinamas „Superliuksu“ („liuksu“ buvo vadinamas ankstesnis modelis VAZ-2103) kainavo bene 7812 rublių, jei atmintis manęs nepaveda. Pavertus dabartiniais pinigais pagal kokių 2005ųjų perkamąją galią (kol neprasidėjo nekilnojamojo turto burbulas, pasmaugęs litą), gautųsi kokie 78,000LT. Už mažo šeimyninio autpmobilio (tipo golpas) klasės automobilį… Kuris kainuotų, berods, kokius 40,000LT maksimum. Tad galima suvokti, jog lengvieji automobiliai sovietmečiu buvo būdas mažinti pinigų masę pas gyventojus. Taigi, buvo nupirktas RAUDONAS VAZ-2106. Kodėl raudonas? Kaip išsireiškė mamytė – buvo dar švieisiai mėlyni, negražūs. Ten pat autoservise už papildomą mokestį buvo įrengti priekinių sėdynių saugos diržai – KET jų reikalavo, o gamintojas neįrenginėjo. Sovietmečio paradoksas, tsakant…


Panašus buvo mano tėvų „Superliuksas“

Automobilis turėjo būti laikomas garaže, tad, pasisikolinus pingų (automobiliui suėjo viso gyvenimo tėvų santaupos), buvo nusipirktas metalinis garažas garažyne už Sietyno gatvės. Be abejo, buvo pasiūti užvalkalai sėdynėms, vairas aptrauktas tokiu pintu apvalkalu, taip pat nupirktas užvalakalas uždengti mašinai kur nors gamtoje. Be to, kadangi žiguliukai žiauriai rūdijo, buvo atliktas tradicinis antikorozinis apdorojimas – nuvažiavau Kaunan pas pusbrolį, kuris kartu su draugeliu tuo užsiiminėjo. Dugnas buvo nuteptas bituminiu mišiniu, o vidinės ertmės pripirkštos karšto „Movilio“ (tiesą pasakius, nebeatsimenu, kam jis buvo skirtas, bet kaip antikorozinė danga buvo puikus). Kadangi ir pats sudalyvavau paruošime, turėjau progą įsitikinti sovietinio darbo kokybe – VAZ-2106 dugnas buvo padengtas gamykline antikorozine danga, kuri po pusmečio krito gabalais, tad nenuostabu, jog meistriukams darbo netrūko. Prisimenu, jog, lygia dalini su pusbroliu ir jo draugeliu prisidėjęs prie darbo, tėvams sutaupiau bene 30 rublių. Per dieną, kai inžinieriaus atlyginimas buvo 120 rublių.
Vienžo, įprastinis tradicinis sovietinis automobilisto gyvenimas… 😉
Kadangi mano varavimo patirtis buvo žymiai naujesnė ir didesnė nei tėvuko, tai aš ir patapau pagrindiniu vairuotoju. Be abejo, niekas į darbą mūsų žiguliuku nevažinėjo, tai buvo savaitgalių-sodo-atostogų automobilis. Tačiau, nežiūrint tokių apsiribojimų, į metus susukdavome po 15.000km, nes važinėjome po Lietuvą tikrai daug. Tėvų žiguliuko naudojimo epopėja iš esmės baigėsi, man išvažiavus gyventi Kaunan.
Šiuo automobiliu padariau ir pirmą savo gyvenime avariją. Jau buvau vedęs, su brangiausiąja atvykome į Vilnių pas tėvus ir visi ruošėmes važiuoti grybauti. Aš paėmiau automobilį iš garažo ir nutariau dar užpilti kuro. Artėjan prie sankryžos, priekyje važiavęs Moskvičius staiga sumąstė sustoti ir praleisti kitą automobilį. Aš kirtau ant stabdžių, nes iš kairės buvo saugumo salelė, o išį dešinės grėsmingai artėjo kitas auto. Deja, buvo mažumėlę paliję, tad viskas baigėsi BUM! Iš Moskvičiuko, sustūmus bagažinę, gavosi, kaip dabar įvertinu, golpukas… Grybauti, be abejo, neišvažiavome. Kaip ir Moskvičiuke buvusi lenkų pora, kuri vyko į vestuves… 🙁
Anyway, toks jau tas gyvenimas 🙁


Po paskyrimo Kauna neilgai vaikščiojau vienas, gana greit susidraugavau ir susiženyjau su savo brangiausiąja. Uošvis didžiąja gyvenimo dalį ką nors vairavo – jei ne motociklą, tai gaziką; jei ne gaziką, tai žiguliuką. Tuo metu, kai įsikūriau pas uošvius, jie turėjo VAZ-21011, sovietmečiu vadinamą „Vienuoliktu“. Kadangi uošvis turėjo priėjimą prie pigaus A76 benzino iš valdiškų sunkvežimių, tai jo žiguliukas, kaip ir daugumos panašių laimingųjų, buvo „modernizuotas“, po variklio galvute padedant papildomą tarpinę, kad sumažinti kompresiją ir naudoti tą A76 benziną.
Kadangi dideliu noru vairuoti nedegiau, tai vairavimas būdavo gana epizodiškas, labai prireikus. Šiaip uošviui ir mano brangiausios sesers vyrui pasisekė, nes ji dabar familijos baliuose galėjo prisisiurbti, nes aš buvau negėrovas ir išvežiodavau namo.


Tokį patį oranžinį „vienuoliktuką“ turėjo uošviai

Paskui tam žiguliukui labai nepasisekė, nes mano brangiausios sesrs vyras su juo apsivožė kaimo kelyje. Uošvis jį suremontavo, bet po kažkiek laiko įsigijo Moskvičių-kabluką su uždara būda, kuris jam labiau tiko važiuoti žvejybon, tad tas žiguliukas išėjo pas mano brangiausios sesrs vyrą, kur ir baigė dienas. Kadangi važiavimas Moskvičiuku-kabluku man labai priminė važiavimą tanku, kai matai tik priekin ir biškį kažką šoniniuose veidrodėliuose, tai man beliko pradėti žvalgytis nuosavo automobilio.


bus daugiau (planuoju)

8 Responses to “Taip buvo: 34 metai už vairo [2 dalis]”

  1. scania parašė:

    Jeigu taip prižiūrėti euromašinas, kaip kad rūpindavosi žiguliais-mopsiais, tai tos būtų amžinos 😀

  2. MariukasM parašė:

    Ha, ir man teko tokius dalykus vairuoti. O savo „šeštuką“ savo laiku buvau dar smagiai perdaręs 🙂

  3. Adis parašė:

    Labai gera įrašų serija. Auditorija prašo tęsti 🙂

    Turėjom „tryliktuką“. Ant jo ir vairuot mokytis pradėjau, ir tęsiau, o paskutinį kartą jo baronką sukiojau dar šiame amžiuje. Turbinis daiktas buvo. Tik palyginus su šiais laikais, baronka buvo neišsukama, ypač iš vietos – ne tik kad be stiprintuvų (čia tai gerai. vairuoji ir sportuoji ;), bet ir plonas bei slidus. Jei vasarą delnai nors kiek suprakaitavę būdavo (o nepatyrusiam besijaudinančiam bernui už vairo tokie ir turi būti 😉 – šakės 😀

    Šiaip supratau, kad visa ta senoji mašinija sugadino mano vairavimo supratimą. Negaliu su automatu važinėti 🙂 Nuobodu. Taip ir norisi visą laiką kažką junginėti, siurblį traukti, etc. 😀

    • grumlinas parašė:

      Tęsim dar vienu įrašu 🙂
      Mūsų šeštukas turėjo ir vairo, ir stabdžių stiprintuvą, tai buvo super 😉

  4. vdooo parašė:

    Puikus pasakojimas! Tegu būna daugiau! 🙂 atgijo prisiminimai, kad mano tėvai turėjo oranžinį „liuksą trečiuką“ su kuriuo pradėjau mokytis vairavimo.. 😀