Tai, kas vyksta pasaulyje, mums gali nepatikti, tačiau tai nieko nekeičia – tai vyksta ir tiek.
16 Responses to “Iš mano „Mažosios raudonosios knygelės“”
-
Naujausi įrašai
Naujausi komentarai
- Tadas apie Apie / Contact
- ndl apie Apie / Contact
- Voldemaras apie Ir vėl name
- Taškąs apie Vėl namie
- grumlinas apie Vėl namie
Kategorijos
Žymos
365 žodžiai Akvarium AmyMacdonald basetėliai blog'as DeepPurple DireStraits EE-photo EG-foto Egiptas ES-foto fotopatirtis fotopuslapiai fototechnika FR-foto gabija Google+ Hiperbolė Koike kompiuterija Latvija LedZeppelin Lenkija Lietuva LT-foto LV-foto PinkFloyd PL-foto ProcolHarum Sirija SK-foto Slade SteamPunk taip buvo TheBeatles TheDoors TN-foto Tunisas UK-foto Ukraina videoteka vietelės Webshots xminde ŠvėkšnaArchyvai
Blog'ai
Citroen
Mano kūryba
Naudmenos
Palėpės radiniai
Rinktiniai puslapiai
Vertyklės
Subscribe
Metainformacija
Yra būdas – užtenka nežinoti 🙂
Ką aš dabar dažnai ir darau 😉
Greičiausiai, kad viskas nepatinka ne „pasauliui“. Guodžia tai, jog visų išderintų sistemų pusiausvyra atsistato natūraliai, belieka suprasti kokie dėsniai tai sutvarko.
scania: Nežinoti to, ką žinai yra niekis, palyginus su tuo, kad žinai, ko nežinai! 🙂
Pusiausvyra atsistato, jei pašalinamas destabilizatorius
Kaip teorema lema 😀 Pusiausvyrą galima atstatyti ne tik pašalinus disbalansuojantį destabilizatorių, bet ir atsvėrus priešingybe 😉
Patiko šis Raudonosios knygelės įrašas. Taikliai pastebėta. Perfrazavus, jei pasaulis destabilizuoja, tai destabilizuoja ne save, o tą, kuriam tai nepatinka 😀 Paradoksas čia – atsvaros disbalansui reik ieškot ne „pasaulyje“!
Atsvėrimas priešingybe? Išeitis, kai nesiryžtame pašalinti destabilizatoriaus
Kalbant apie dalykus kuriems neturime įtakos, tai destabilizatoriaus nepašalinsi, bet vis viena erzins pats faktas. Jei kalbėt, kad „valdžia bloga“ tai tuom nešalinamas „destabilizatorius“ netgi atvirkščiai! Tam suteikiamos emocijos, ginčų energija, gal net kumščiai ir „bloga valdžia“ dar labiau ima erzinti, nes stiprėja – atitinkamai ir artimi žmonės prisitaiko surasdami bendrą temą pokalbiui palaikyti 🙂 Bet kokiu atveju tą „destabilizatorių“ žmogus pats išsirenka iš eilės kitų.
Tik taip ir laikom stogą nečiuožiantį – jei tik žinom, ko nežinot 🙂
O jei nežinom, ką žinot – tai „durna galva – kojom pakūta“ 🙂
Žinoti, ko nežinoti – žinojimo viršūnė 😉
O kaip tą pasiekti? Ogi sužinoti per daug, pamatyti, kaip niekam nerūpi tavo žinojimas ir … išmesti lauk balastą 🙂
Arba pajusti tą ribą, ties kuria suvoki, jog nėra prasmės kažką sužinoti, nes tai nepadarys tavęs laimingesniu. Pvz, durnadėžės smaksojimas suteiks tau info, kad kokios Hilton Paris krušimosi videojuosta pateko į internetus, bet ar tau nuo to šilta/šalta?
🙂 kai giliniesi į savo darbą, po kiek laiko supranti, kad: oi, kaip daug dar nežinai!
-> vdooo – na, paskutiniu metu ant mū9sų valdžios aš dedu ilgą, du minty, tad tas destabilizatorius lieka už mano susinervinimo ribų 😉
O kaslink gilinimosi į darbą – taip, kuo daugiau dirbi, tuo mažiau žinai 😉
Vyrai, pažiūrėjau ką kalbam ir po kokiu įrašu 😀
Juk visi ir kreipiam dėmesį, ir piktinamės 😆
Bet dar labiau mėgstam gražiai sudėtas mintis 😉
😉 …Dėkui Grumlinui – čia vienintelė vieta kur visas mintis galima surikiuoti, kad kiekvienas net ima pats sau patikti! 😀
Gražiai sudėtos mintys yra gražu 🙂