Užvakar su trejetu kolegų-blogerių apsilankėme Volfas-Engelman bravore Kaune (ex-Ragutis). Šiaip viskas fain, apžiūrėjome gamybą, padarėme alaus degustaciją, apie visą tai reiks kada atskirą postą surašyt, bo tikrai patiko. Tai va, bedegustuojant alų, kažkaip iškilo užkandos prie alaus klausimas. Šiandien kur bebaliavojant tų užkandų-užkandėlių visokių pridaroma, o va bandėme prisiminti, ką naudojome sovietmečiu. Na tai garantuotai buvo tokios užkandos: vobla (a la džiovinta žuvis), rūkyta žuvis ir kepta duona.
Vobla buvo totalus deficitas, kažkaip nelabai atsimenu ją galima pirkti parduotuvėse. Iš kur ją tuomet, prieš kokius 30-40 metų gaudavome? Gal per pažįstamus iš kokių žvejų ar „per blatą“ iš parduotuvuvių, nes juk ją džiovino tikrai.
Kitas žuvies produktas buvo rūkyta žuvis. Nebuvo jų daug rūšių, ir daugiausiai tai buvo šalto rūkymo. Karšto rūkymo žuvis buvo labiau deficitinė, parsiveždavome ją iš pajūrio, kur kai kada ir išsirūkydavome pas pažįstamus. Vaikystės-paauglystės metu, atostogaujant Nidoje privačiame sektoriuje, kai kada iš žvejų pavykdavo gauti dar gyvų ungurių. Na ką, išskrosdavo juos, nuvalydavo glitėsius trindami smėliu, tada dar uždaužydavo tarp akmenų, bo ungurys gi nemirtingas beveik. Vaikų darbas būdavo pririnkti miške, kurlink Didžiosios kopos, kankorėžių rūkymui. Ir koks malonumas būdavo šviežiai rūkytas ungurys… Kai kada gaudavai nusipirkti ir rūkyto, bet jis buvo brangus 🙁
Namuose per balius prie alaus pagrindinis patiekalas buvo kepta duona su česnaku. Tuomet ją kepdavome riekutėmis, elementariai ant keptuvės, saulėgrąžų aliejuje. Pakepi, įtrini druska ir česnaku – koks malonumas valgyti dar šiltą. Visi šitie pričiudai pjaustyti duoną šiaudeliais, uždėti sūrio, pamakaluoti galus majoneze ir pamirkyti maltame sūryje – viskas šitas atėjo turbūt jau kooperatyvų laikais, t.y. po 1986ųjų. Iki tol tai buvo tiesiog kepta duona su česnaku 😉
Na, dar vienas patiekalas prie alaus, kurį galėjai įsigyti praduotuvėse – sūris: baltas (pageidautina su kmynais), fermentinis ir parūkytas. Parduotuvėse jų buvo, nors pasirinkimas neypač didelis.
Su rūkytomis kiaulių ausimis prie alaus susitikdavai tik per labai rimtus renginius – arba tai buvo vestuvės, arba organizacijos rengiamas baliukas. Parduotuvėse jų nebuvo, bet kažkur būdavo skylės, kur žmonės sugebėdavo užsisakyti tą skanėstą. Kaip ir kokius parūkytus vištų skrandukus, o kiek vėliau – ir kakliukus.
Rūkyta višta, kuri šiandien nebėra joks deficitas, paplito turbūt kokiais 1980aisias. Jooo, tuomet tai buvo retas skanėstas…
Studentai gi bendrabutyje alų gerdavo su virtais žirniais, kurie kai kada būdavo pagardinami spirgais. Ir būtent žirniai su spirgais buvo firminis tuomet pradėjusių plisti alubarių patiekalas. Kitas firminis alubarių patiekalas buvo virta kiaulės koja. Kažkas fantastiško, kai prisimeni… Buvo specialistų, kurie sugebėdavo dviem šakutėmis suvalgyti visą koją, neišsiterliodami rankų. Na bet tam reikėjo nemažai treniruočių su alumi 😉
Hmmm… Kas dar? Na kad turbūt ir viskas. Nebent kas nors dar ką nors prisimena 😉
rytas juk, o jau uzsimaniau alaus su zirniais. neadekvatus posto laikas, kad tave kur :O
Ech, kaip smagu sunervyt žmones 😉
Nors žirnių su spirgais užsimaniau ir aš 😀
Buvo dar tokios didelės pupos pamenu. Storaodės.
Virtų žirnių kainą kulinarijoje pamenu kaip dabar – 10 kapeikų už kg. Įsiberi bet kurioje valgykloje druskos, nufirfini iš ten pat šaukštus , alaus bokalas larioke ir tada rojus ant žolės.
Ragutis papirkinėja?
Hmmm… Pupos? Berods kažką atsimenu, kad būdavo labai sūdytos.
Ragutis nepapirkinėja. Bent jau manęs 😉 Čia kaip tam anekdote:
– Ar jūs kyšius imate?
– Nežinau.
– Kaip tai nežinote?
– Niekas dar nesiūlė…
Keista, bet tokiose „alaus“ šalyse, kaip Čekija ir Slovakija daugumoje vietų, kur yra pilstomas alus, nėra tradicijos užsakyti dar kažką prie alaus. O klausimas, „ką turite prie alaus“ paprastai priversdavo gūščioti beveik visus be išimties… Tie, kurie negūščiodavo, atsakydavo „pievas“…
Tena arba valgai, užsigerdamas alumi, arba geri alų neužkąsdamas 😉
Ir dar. Gal aš prastai prisimenu, bet įprastas klausimas šiandien „Kokio alasu turite?“ uždavinėjamas nebuvo… Džiaugdavaisi, kad patekdavai į barą! Na, o tokio iškrypimo, kaip išgėrus vieną bokalą alaus eiti namo, nebūdavo…
Jooo, alaus būdavo DAUG 😉
Šalia mūsų bažnytkaimio yra kaimas, į kurį lėkdavom ne kiek dėl alaus, o kiek dėl virtų kiaulės ausų. Jos būdavo dar ir su žirniais! Nerūkytos. Išvirtos tiesiog tobulai! Jėjem, kaip skanu! Šakės, karočė!
O iš kitos pusės, kai užkandos nebūdavo, o alus neskanus – tada druskos ant bokalo krašto „inkstam darbo“
Virtos kiaulių ausys mano studijų laikais VISi kažkodėl buvo deficitas 🙁
Grumlinai, jei apskaičiavo tavo lankomumą, tai gal jau greit apsimokės kokiem marketologams grūsti per tave prekes…
Nu čia mes nesame pats tinkamiausias pacientas 😉
Kiek esu kalbėjęs su vakariečiais- jie giria lietuvišką alų. Esą skanus gerti- BET
rytojaus dieną skauda galvą!
Geriant alų (gyvą) Vokietijoje arba Čekijoje -neskauda !(Kodėl?) Gal koks „profas“
žino…
Užsieniečiai – slabakai! 😀
cia jusu diskusijos kvepia ankedotu: “ O prie smetonos tai buvo bangos………….“
ir uzkandziai prie alaus jau taip kvepia „Slaviansskyj bazar“, sutinku del vieno- „Volfa -Engelmana“ vartojant reikia uzkasti,kaip ir Rusiska vodka,nes abu produktai yra neaiskiaus kvapo ir skonio skiedalai,kuruos norisi greiciau nugramdyti nuo gomurio.
jei gerai isizuresite i geriancio vodke ir alaus skonio produkta veido israiska po pirmo gurksnio -ji bus vienoda: susiraukus.
liuka, liuka, koks tu piktas… 😉
aisku piktas 😉
Pyktis grožiui kenkia 😉
[…] Tad apie tai galite pasiskaityti patys čia: – Apsilankymas Volfas Engelman (Ragutyje) – Taip buvo: kepta duona ir rūkytos kiaulių ausys – Apsilankymas bravore „Volfas Engelman“ Tai vat tokia ta mano istorija. Nebūtu pikta, jei […]