Kokių pusantrų metų senumo užkonservuotas neužbaigtas įrašas, kurį pagailo tiesiog ištrinti – kai kurios mintys tebėra aktualios 😀
Važiuojant karštaimylimandarbelin, susidėliojo keli pamąstymai apie mano požiūrį į socialinius tinklus, remiantis Feisbuko pavyzdžiu. Įtariu, daugumai nieko naujo, bet pačiam verta užsifiksuoti.
Mane visad slegia bendravimo problema: Internete aš ieškau ne žmonių, aš ieškau minčių/žinių.
Žvelgdamas į socialinius tinklus, matau, jog juose viskas susiveda į asmenybių savireklamą. Kas pusdienį keičiamos profilių nuotraukos, baliukų fotogalerijos, visokie savireklaminiai sąrašai (mokymo įstaigos, hobiai, mėgstamos muzikos etc.itd.), anonsai apie naujas draugystes ir pliurpimas-pliurpimas-pliurpimas apie nieką. Žinau, kad esu senas niurzglys, bet mane labai mažai kAso mano pašnekovų socialinė etc.itd. padėtis – Internete tu esi vertas tik tiek, kiek sugebi pasakyti kažką prasmingo.
Taigi, mane mažai domina, KOKS žmogus parašė vieną ar kitą įrašą – mane domina, KAS parašyta. Žodis Internete tolygus veiksmui. Ir tik jei man įdomus tas žodis – susidomėsiu ir jį parašiusiuoju. Kuris, galimai, man taps internetiniu friendu. Kuris, galimai, taps gyvu draugu. Tačiau socialiniai tinklai sukonstruoti taip, kad juose juda nesustojantis žodžių trydos srautas, kuriame praktiškai neįmanoma užfiksuoti prasmingų dalykų. Gal todėl po savaitės-kitos, praleistos Feisbuke, aš suvokiau, jog tai – tuščias laiko gaišimas. Feisbukas įveikė mane savo bukumu.
Įsijungęs į Google+ bendruomenę, pakolkas stebiu, kas ten darosi. Šiuo metu informacinis triukšmas dar neužgožia turinio (kurio tikrai daugiau, nei Feisbuke), bet vis stiprėjančios dzindziliukų repostinimo bangos gali priversti mane, kaip seną zanūdą, radikaliai mažintį įeinančios informacijos srautą.
… nu ir kur dabar Jumi patrauksite?
Niekur pakolkas, liksiu cia
Ačiū Dievui. Beldžiu 3 kart į medį :), o gal geriau kakton.
Hehe, nepatikėsi – aš bandau įvaldyt twiterį. 😀 Kažkokia nesąmonė apskritai, bet kol kas ant bukos tuščių žinučių trydos neužsiroviau. Tik nesuprantu, kaip veikia. Bet tai dzin, vis tiek greit atsibos ir užmesiu suvisam…
Nepasirasiau ant Tryderio 😉
Tai aš ten ne bendraut įlindau, o tik tam, kad puseserę šnipinėt 😀 Nu ir dar kelis mėgiamus autorius-muzikierius-paišeklius. Kartais išlenda dalykų, kurių nei jutūbėj, nei oficialiuose puslapiose nerasi, nu tipo fanartai, šalutiniai projektai ir panašiai.
Pritariu dėl socialinių tinklų skurdo. Man irgi patinka kitokie, taigi, asocialūs blog’ai 🙂
Na, tokios užuovėjos, kaip kad senamadiški anglų klubai, kur renkasi tokie pat – trenkti biškį ir nebiškį.
Kur gali- kaip palėpėj- surasti netikėtų, normaliems netrenktiems gal juokingų dalykų…
Kur gali išsikalbėt ir būsi išklausytas, bu tai Gaspadoriaus pareiga…
O tai išties svarbu- nūnai daug rašančių, mažai skaitančių, ir ne tik tą parašytą…
Tad aš už PALĖPĘ, kviečiu kviesti Grumliną, kad toks fainas ir liktų …
Užtat kad Palėpė ne socialinis tinklas, o jauki užuovėja 😉
Bet jei čia imtų lankytis masė… Masė visur ir viską sutrypia – net nenorom! Tiesiog didelės masės ir svoris didelis 😀
nu, jo- kaip tie zubrai, t.y. – stumbrai, nebūtinai kowianskiai, nors ir žoliaėdžiai
Šiandien girdėjau gerulį posakį, palčiai apimantį: tv kalbėjo apie miesto gerovę, ir, sako, štai asfaltas tiems, kas mėgsta gamtą!!! 😀
O juk tikrai – kai praeis 10 000 gamtos mylėtojų – tegu būna jie basi, ar su šlepetėm, bet po jų liks tik asla… 😀
Šitai ir internetui tinka: jauki vietelė, kurioje smagu pasėdėti, greit taps pelke, jei ten užeis visi. O štai toms vietoms, kurios skirtos visiems – reik asfalto, reik geležinių tvorų ir prižiūrėtojų su bizūnais 😀
Soc tinklai = soc lageriai 😀
Ir kitaip būti negali, masės ir inercijos dėsnis 😀
Taip ir kabakėliai – jauki vietelė greit tampa makdonaldu, jei išpopuliarėja; bet jei neįgauna makdonaldo gelžbetoninių plastmasių, ją vis vien sutrypia.
Masinis yra masinis; populiarumas turi ir kitą pusę, ir būti žinomam reik dar pasiryžt 🙂
Tai va todel ir nerasau super-hyper-aktualiomis temomis, kad maziau entuziastingu „komentatoriu“ butu 😉
Supratau, daugiau nekomentuosiu. 🙂
Nu, tave prie super-hyper-aktualiu komentuotoju nepriskiriu. Cia gal daugiua butu ddelfinis komentavimo modelis, kai kai kada triedziama gryn is piktumo
NU aciu, aciu uz gera zodi 🙂
aiškus eisite į Tvistą ar ne?
Nea, Tryderiui nepasirasau 😉
Nereikia niekur eiti,- čia taip pat neblogai.
Tai taip ir bus, gerai apmascius 😉
Šiaip jau feisbūkas ir tviteris akivaizdžiai kažkuom skiriasi, gal: vienur daugiau bendraujasi/santykiaujasi, kitur fiksuojami veiklos taškai, planai, gal t.v. „judriojio“ foto. Feisbūke, žiūrint nelabai stipraus vartotojo žvilgsniu, net gal jau galima būtų, vien užsiregistravus, išduoti elektrodų tokius šalmus su nemokamu ryšiu (to facebook.com), kad klaviatūros nereiktų?
Ir šalmo telefonui – nes liūdinu pažįstamus, kai jie nori persiųsti man mobiliaku fotkintas nuotraukas per faceboką, o aš jojo neturiu 🙂
Beje, jei pasakau „per paštą“, tai dažnas atsako „nerandu kaip išsiųsti (prisegti)“ – ir net tikrai ne žiopliai taip sako 😀 Pamenu, kaip pats ieškojau iš pradžių ar po, mlia, atnaujinimų… 😀
Bet čia kita tema. „Kaip gūglio dizaineriai atgrasė nuo pašto“ 😀
Ai, dėl draugų/pažįstamų gal jau ta paskyra feisbūke nėr bais didelė auka… Juolab feisbūkas pakolkas (kol Cukermanas nedalija elektrodų mintims siurbti) manau ne vien tryda, nu pasitaiko kartais rasti ir ten įdomaus visokio gėrio. Net ieškot labai nereikia 🙂
Na, jei aš dėl draugų facebokan, tai jie tada dėl manęs paštan? 😀 😀
Nee, mano draugai dar nuo prieškompinių laikų, dėl faceboko nebuvimo scenų nebus 😀
Tiesiog pabandžiau ir nepatiko. Tegu būna nors ir geriausias žmogaus draugas, bet ne 🙂
Snukiaknygeje tik is mandagumo esu, kad giminems atrasyti, bet pats neaktyvas ten ,)
Va dar, kas mane labai liūdina – daba, jei tavęs nėra kokiam nors soc. tinkle – galima sakyt, nėra visai. Telefonas, atrodo, tokia gera ryšio priemonė – o nieks nei skambint, nei žinučių rašyt nebemoka. Paklausi ko nors muilo adreso – „tai susirašom per feisbuką“, ir tada aiškini bilenkiek laiko, kodėl tu to feisbuko neturi. Ir praktiškai visada tą žmogų pameti iš akiračio, nes ans į jokias kitas bendravimo priemones nereaguoja.
Ech, o mano jaunystės laikais… chebra eidavo pabendraut į kabakus… arba netgi į SVEČIUS…
I svecius tebevaikstom. Ir pas save priimam 🙂
Kodėl abu dar ne kavinukėje “ tête à – tête “ ?
😀
Taigi, kiek vis tik gerų dalykų – daiktų ir įpročių – tas vis greitėjantis tempas, bėgimas gal žurkių lenktynėse nuvarė praeityn.
Juk ikitelevizinėj eroj buvo vakarai prie radijo … Koks kaifas gavus naują plokštelę ar susimedžiojus įrašą magui (magnetofonui)… Filmas, praėjęs pro geležinę uždangą… Programa naktinbary …
Kartais atrodo, kad tie priekvaišos amišai ne tokie jau ir kvaili.
Amisai savo vaikams leidzia apsispresti, kuriuo keliu eiti suaugus. Ir nemazai ju nueina savo tevu keliu, nes tas pasaulis aiskus ir suprantamas
O gal ir kavinukių nebeliko. Anksčiau kažkaip kontoroje mažai kas kavinosi, aidavom to kokią ledainę, Vaivą, Narutį, Čiobrelį ir tt. ir po trissyk per dieną. Paskiau tradicija nunyko. Kiek gali privaikščioti, kai kava 4-6 Lt? Jei būčiau premjeras – įvesčiau valstybines kompensacijas bealkoholiniams gėrimams kavinėse (kurios ne tinkluose) 🙂
Prieš kelis metus apsidžiaugiau, kad kowianskiai maždaug Konrado Tulpės vietoje atidarė kavinukę. Puiki kava, tik popieriniuose puodukuose… Kiek beprašiau mergičkų, kad už papildomą litą kavą paduotų puodelyje, nebūtinai porcelianiniame…Ne, sakė, tikrai ne jūs vienas toks taip prašot, tikrai kava būtų puikesnė, negalim, net jeigu puodelį atsineštumėte savo…
Buvo pikta, jos pažadėjo perduot mano žodžius kavinukės šeiminykui, kad anas – tikras proto bokštas. Aišku, tokių “ kavinukių“ kabutėse (sic!) vėliau atradau ne vieną ir ne tik Kaune- tinklas iš vakarų pergalingai įžengė ir pas mus. Su standartiškai tikrai gera kava, bet be kažko taip mielo mums – aborigenams…
Todėl ir manau, kad tie prietrankos amišai iš 1790 metų atrodo nesuprantami, o tarp tokių- irgi stipriai trenktų – iš kokių 1990 metų jausčiausi visai puikiai 🙁 … Sėdėčiau sau fainoj knaipėj po fikusu – palme su puodeliu kavos ir brendžiu ir nesigėdindamas traukčiau dūmą liguodamas bliuzsvingo ritmu…
Kur tau, nabage, net muziejuj nebrasi to…
Amišai bet kokiu atveju nesuprantami. Būdami kategoriškai prieš televiziją, ogis gamina tobulus staliukus po jais:
http://www.amishfurniturefactory.com/amish-tv-stands-centers/