Feed on
Posts
Comments
«
»

Taip buvo: apie „stukačius“

Spa 3rd, 2011 by

Internetuose kartkartėm pasitaiko įdomių atvejų, kai aršūs diskutantai pereina į asmenybes ir viens iš jų, aiškiai pralaimėdamas, nutaria atsikeršyti, paskųsdamas kitą diskutantą dėl kokio šūdniekio paslaugos tiekėjui. Aišku, tas kitas blokuojamas kažkuriam laikui ir taip jam bent pagadinami nervai. Ta intencija prisiminiau, jog sovietmečiu tokius skundikus vadindavome „stukačiais“ – nuo rusiško žodžio „стучать“ – „belsti“. Galbūt, lietuvių kalbos gestapas tam siūlytų naudoti kokį „belduką“ ar „seksotą“, bet mano kartai žodis „stukačius“ labiausiai atspindi tokio žmogėno esmę.

Sovietmečiu, kaip ir visais laikais, žmonės skųsdavosi. Tačiau buvo labai aiškiai skiriami du skundimo tipai. Pirmasis buvo tiesiog skundų rašymas įvairioms valstybinėms-ūkinėms institucijoms ar profsąjungoms buitinėmis temomis tipo dėl to, kad kaimyno medžiai per arti tvoros pasodinti, kodėl man talono šaldytuvui nedavė ar kad kiemsargis gatvę negerai šluoja, t.y. visoks buitinis skundimas. Šitokius veikėjus vadindavo tiesiog skundikais, o jų kūryba keldavo galvos skausmą tiems, kas turėdavo tuos skundus nagrinėti, nes tarp jų pasitaikydavo profesionalų, kurie negalėdavo praleisti dienos ko nors neparašę…
Visai kitokio pobūdžio skundai buvo į valstybinius organus ar partorganizacijas. Čia jau nebebuvo skundžiamasi dėl nenuvalyto sniego, kalba ėjo apie kur kas pavojingesnius žmogaus likimui dalykus. Pvz, skundas partorganizacijai dėl to, kad komunistas Jonas neištikimas žmonai ir gastroliuoja po komandiruotes su Maryte, galėjo Jonui kainuoti karjerą… O skundas į atitinkamus organus, kad Petras tyčiojasi iš tarybinės tikrovės galėjo minėtam Petrui kainuoti iškvietimą į pastatą, per kurio langus matėsi Sibiras… Tai va tokius skundikus vadino „stukačiais“. Ir jeigu skundikų niekas nemėgo, bet kažkaip su tuo taikėsi (maža kad aš pats dėl ko nors pasiskųsiu), tai stukačių visi nekentė, nes jie galėjo žmogui sušikti gyvenimą.
Šiaip tokių stukačių-savanorių/entuziastų nebuvo daug, nes visdėlto gyvi tebebuvo prisiminmai apie rūsčius stalinizmo laikus ir visi stengėsi laikytis kiek galima atokiau nuo atitinkamų organų. Daugiausiai stukačiais tapdavo žmonės, pakliuvę į nekokias gyvenimo aplinkybes, kai juos užverbuodavo KGB stebėti bendramokslių ar bendradarbių. Galbūt, tarp jų pasitaikydavo ir idėjinių stukačių, bet turbūt retokai.
Man teko susidurti su dviem tokiais stukačiais (bent jau tokiais juos laikė aplinkiniai).
Pirmas ių jų buvo studentas-bendramokslis. Vyrukas kaip ir nieko, gana protingas. Nežinau, kodėl jis pateko į tą kompaniją, bet kažkaip nuėjo gandas, kad jis „stukalina“. Kaip apie tai sužinodavo? Būdavo, patys tie veikėjai prasitardavo pagėrę, būdavo, kad fakulteto valdžia informaciją nutekindavo, kad studetai atsargesni būtų, nes fakulteto valdžiai visiškai nesinorėjo po to aiškintis su KGB dėl antitarybinių studentų. Man gi teko su juo pabendrauti gana stipriai, bet dar tuo metu, kai apie jo paskirtį nebuvo žinoma. Tuo metu (berods) „Gražinos“ kinoteatre Vilniuje porą-trejetą mėnesių ėjo labai įdomus dokumentinis serialas „Nežinomas karas“, o karine dokumentika aš domėjausi visada. Tai mudu su tuo vyruku prieš seansą nueidavome į netoli kinoteatro esančią pirtį, kur buvo labai neblogas bufetas su pilstomu alumi ir pjaustytu sūriu. Įkalę po porą bokalų, eidavome žiūrėti eilinių serijų. Nežinau, ar jis turėjo užduotį mane „pagauti“, ar tiesiog turėdavo kažką savo valdžiai parašyti, bet nieko doro iš to neišėjo – tuomet aš buvau ganėtinai kairuoliškų pažiūrų, o mano nusiteikimas, jog reikia pasaulyje daryti permanentinę revoliuciją pagal Trockį, matomai suveikė kaip signalas, kad aš tikrai ne antisovietikas. Nebeprisimenu, po kurio kurso jis pasiliko akademinių atostogų ir dingo iš mūsų akiračio…
Su kitu stukačiumi, teisingiau, stukače, susidūriau jau atvažiavęs pagal paskyrimą dirbti į Kauną. Kai pamažu apsipratome darbo vietoje, naujai atvykusiems ex-studentams taip nežymiai pranešė, kad vengtume kalbėti apie politiką, kai netoliese yra viena bendradarbė. Rusė, vieniša motina, ideologinė komunistė… Iš kur buvo žinoma, kad ji stukalina, nežinau, bet visi jos vengė, kontaktuodavo tik darbo reikalais. Net mūsų Pirmojo skyriaus viršininkas, rusas, atsargos majoras-topografas, su ja nelabai bendraudavo, kadangi stukačių (kaip ir visokių politrukų) kadriniai karininkai nemėgo.
Tai va, kokie prisiminimai ištiko, pamąsčius apie kai kurių internetų dalyvių moralę, leidžiančią paskųsti kitą…

Tags:

Posted in istorija

12 Responses to “Taip buvo: apie „stukačius“”

  1. Jurkis parašė:
    2011/10/03 12:39

    Duodu galvą nukirsti, kad „gestapas“ pasiūlytų „skundiką“, per daug subinėj sliekų neieškodamas. „Belstuką“ pasiūlytu viską išmanantis negestapas (tas pats, kurs yr geriausias LT krepšinio treneris). Irgi duodu galvą nukirsti. Čia biški ne į temą :).

  2. Eimantas parašė:
    2011/10/03 13:20

    ‘seksotas’ – iš kur toks terminas? Kažkur girdėjau minėtą, berods pas Gavelį, bet šiaip mistinis žodis, skamba panašiai į seksą, bet lyg ir pagal prasmę nieko bendro?

    • grumlinas parašė:
      2011/10/03 13:34

      Слово «осведомитель» широко использовалось в Российской Империи где осведомителями называли секретных агентов «охранки». Официально они назывались секретными сотрудниками (сокр. сексоты). iš http://ru.wikipedia.org/wiki/Осведомитель

  3. Minis parašė:
    2011/10/03 19:37

    O ar nebuvo taip, kad visuomene apsaukdama zmones „stukaciais“ juos izoliuodavo nuo kitu. Galejo tuo naudotis net patys KGB’istai. Tas pavyzdys apie bendradarbe labai itartinas, nes kaip pats rasai:
    „Iš kur buvo žinoma, kad ji stukalina, nežinau, bet visi jos vengė, kontaktuodavo tik darbo reikalais.“
    Taigi buvo sukurta darbo tradicija – socialiai ta bendradarbe izoliuoti. Ruse, vienisa motina, ideologine komuniste, apibrezimai parodo kokia ryski Kaune gyvenanciu lietuviu antipatija kitokiems. Aisku dabar telieka spelioti ar ji is tiesu buvo stukace, bet be irodymu – remiantis tik darbe susiklosciusia tradicija – kaltinti zmogu nereiktu.
    Paties bendramokslio istorija labiau itikima, nors taip pat neturi faktines medziagos. Zinoma, suprantu, kad tureti faktine medziaga buvo labai pavojinga, todel zmones is atsargumo ir elgesi net su numanomais stukaciais labai atsargiai – kitokie laikai buvo.

    • Grippen parašė:
      2011/10/03 21:13

      Vajėzau, kaip graudu. Gal ir stribus anot tamstos reikėtų šaudyti tik gavus jų raštišką sutikimą?

      • minis parašė:
        2011/10/03 23:44

        Gavus rastiska sutikima saudyt galima visus, net ir lietuvius.

    • grumlinas parašė:
      2011/10/03 22:39

      galiu pasakyti tik tiek, kad dūmų be ugnies nebūna. pas mus dirbo ne vienas rusakalbis, kai kurie idėjiniai, kurie po 1990ųjų išvyko iš Lietuvos dėl politinių prosovietinių pažiūrų, bet kalba ėjo tik apie vieną žmogų.

  4. liuka parašė:
    2011/10/04 09:16

    si citata mane prajuokino“………parodo kokia ryski Kaune gyvenanciu lietuviu antipatija kitokiems……….“
    ne antipatija,bet ignoravima ir priesiskuma-tiems ,kas buvo (ir yra) „Šerchano Šakalai“ .cia ne kaunietiškas o zmogiskas poziuris i toki asmeni.
    o kas tie „Kitokie“? tie kas nekalabejo (greiciau nesistenge ismokti Lietuviskai kalbet) .jiems buvo sunku,nes Kaunieciai nesicakindavo lauzyti liezuvio .
    kas buvo „Bildukas“ -l.greit isaiskedavo.nes organai patys neakivaizdziai isiduodavo visuomenei,per „širpatrebo“prizme.