Užvakar kažkaip aiškiai suvokiau ribą tarp realybės ir virtualybės.
Kai ryte ramiai atvyksti į karštaimylimądarbelį, o be ketvirčio devynios pasileidi per poliklinikas, kabinetus, laboratorijas, klinikas ir priimamuosius, kad vakare pusę aštuonių atsidūręs namie suvoktum, jog visą dieną kuo puikiausiai apsiėjai be internetų, socialinių tinklų, blogų, komentarų ir diskusijų – apima savotiškas pasitenkinimo jausmas, žinant, kad padarei viską, kas įmanoma, kad tavo brangiausiam žmogui būtų geriau. O visa ta virtualybė lieka kažkur už pasitenkinimo ribos, nes aišku, kad tikros gyvybinės gyvenimo problemos sprendžiamos realybėje, o ne prie kompiuterio ekrano.
Aišku, visa tai žinoma ir suvokiama buvo ir anksčiau, tačiau kai kada reikia iš tikrųjų iššokti į gyvenimo vieškelį taip, kaip stovi…
Virtualybė ir realybė
Spa 15th, 2011 by grumlinas
Labai prasmingos mintys: gal , sakau, ką nors materialaus …apie Citroen’us?….
net nzn, toks kažkoks nenoras/nesugebėjimas rašyti… stovi krūvos fotkių, krūvos pradėtų įrašų, bet niekas nesirašo iki galo… 🙁
Gyvenimo etapas keičiasi? 😉
nea, gal greičiau iš po kojos operacijos neįėjau į gyvenimo normalų ritmą, tai nervas jama 😉
Nervai – tai jooo, priežastis 😉
Man tai būna, kai kažkaip pasikeičia požiūris, tada nei rašyti noro yra, galų gale ir nebesvarbu atrodo senos mintys 🙂
Arba pasižiūri – o juk tai, ką dariau, juk nei svarbu, nei įdomu, nei po pagalve pakiši 😀
O tu šitą tą ritmą – tai gali kojos vardu kiek patvarkyti. Šveiko stiliumi 😉
tai pakolkas tas ritmas ir nusitvarkė 😉 o gerai palaksčius užvakar, tai ir koja problemų kelia 🙁
laimei, iki minėtų įvykių spėjau Verslo klasei naują straipsnį užbaigti, atai dabar nesirašytų juodai