Feed on
Posts
Comments
«
»

Grožio mažėja?

Spa 29th, 2011 by

Įdomus dokumentinis filmas šia tema – kaip modernusis menas naikina grožį aplink mus

Roger Scruton – Why Beauty Matters (2009)

Tags:

Posted in keistenybės

12 Responses to “Grožio mažėja?”

  1. Metallem parašė:
    2011/10/29 23:04

    Gal… mmm,… kaip čia? Gal nemažėja, gal kinta grožio suvokimas? Nebejauni esam 😉

    • grumlinas parašė:
      2011/10/29 23:15

      ar į snukį gausi, ar per snukį – vistiek skaudės… taip kad ar grožio suvokimas kinta, ar jo mažina mIAnininkai – jo mums mažėja ir tiek… 🙁

  2. Metallem parašė:
    2011/10/29 23:52

    Nu bet sutikit, grožis yra toks… na toks… subjektyvus padaras, kurs priklauso ir nuo suvokėjo amžiaus, ir nuo amžiaus, kuriam ans gyvena. Įtariu, kad Mikelandžalui nepatiktų Pikaso, kaip ir Mocartui būtų svetimas Metalikos grožis 🙂 Beje, kaip ir mano mamai 😀

    • grumlinas parašė:
      2011/10/30 00:01

      na, Pikaso ir man nepatinka. o va Mikelandželas patinka, nežiūrint, kad labai-labai senesnis
      kaslink Metalikos – klausausi aš jos, visai nieko. o va Maiko Džeksono nie cierpię…
      vienžo, grožio gyslelės pas visus skirtingos

  3. Metallem parašė:
    2011/10/30 00:18

    Va matot, kaip čia gaunas su tuo grožiu 🙂 Man vat gražu ir Mocartas ir Metalika, ir Pikaso ir Mikelandželas. Tai vat ir klausimas Jum,: ar mažėja grožio?

    • grumlinas parašė:
      2011/10/30 10:54

      jei vienu žodžiu: nemažėja. tiesiog aš išmokau ignoruoti ir nepriskrti grožiui/menui to, kas man nepatinka, ir grožėtis tuo, kas patinka

  4. Minis parašė:
    2011/10/30 02:26

    Man tai tas filmas eilinis toks … jus tokie o va mes tokie – skaidantis. Ir visa modernuji mena suplaka i kazka tikrai be rysio, o pavyzdziai tam pailiustruoti parinkti tikrai labai slykstus, lyg tai butu vieninteliai to modernaus meno atstovai. Vienzo, negali buti taip kad yra arba vienaip arba kitaip, kaip tame filme bandoma irodyti ir be visa ko nebutina koncentruotis tik i krastutinumus, viskas greiciausiai yra, kaip visada, kazkur per viduri.
    Tame filme mane labiausiai juokino tai, kad senuose filmuose „tipo“ meile buvo filmuojama tokia kokia „yra“ – tyra ir vos ne aseksuali, taip pat kaip ir Boticelli Afrodites modelis buvo jo grozio modelis ir „aseksualus“ nes Boticelli buvo toks drovus ir t.t. ir pan. Visai kaip Dali vede Gala tik is meiles :). Vienzo, siais laikais meile pavaizduota tik kaip vartojimas. Tai paziurejus man tik juokas eme is to filosofo. Lygiai taip pat kaip ir tas pavyzdys su nepaklota lova, kuri buvo nutapyta Delacroix ir kazkaip ji pavirsta „geresne“ nei kazkokios mergses siukslinas miegamasis. Zinoma, kad man tas paveikslas labiau patinka, bet ne del to, kad jis grazesnis, vien del to, kad jis maziau atstumiantis. Tuo tarpu tau, Grumlinai, kaip fotografijos „puristui“ – ne duok Dieve, pafotoshopint ka nors ir padaryt netikra – kaip tik turetu patikti ta realybe „meniskai“ atskleista tos mergiotes, nes ji visai nieko neslepia. Labai juokiausi, kada jos paklause kaip nusprest kad tai yra menas ir ji atsako, kad tai menas del to, kad ji taip sako :).
    Vienoje vietoje as su Roger’iu sutinku, kad architektura negali buti projektuojama vienai utilitarinei funkcijai, butent tada gaunasi tai ka jis vaizduoja filme – tusti apleisti namai. Taciau jo siulomi nameliukai stampuoti pagal ta pati viduramziska projekta nei kiek ne grazesni, ypac kai jis juos taip teisingai parodo filme pasikartojancius lyg jie butu istraukti is kopijavimo aparato. Ai, na apie kopijas dar karta – rodoma Dovydo skulptura isaukstinama, taip pat rodoma to paties Dovydo skulpturos kopiju parkas apsaukiamas bjauriu. Is kitos puses pabreziamas kurybiskumas, bet tuo paciu siulomos tos pacios meno temos – meile, zmogus, religija, mirtis/kancia – idejiskai nieko visai naujo ir isausktinti tie patys metodai per amzius atkartojantys ta pati per ta pati. Taip lyg rankinis kopijavimas butu aukstesnis nei elektroninis. Tikrai labiausiai pasigedau tame filme kalbos apie originaluma. Originaluma idejos ar metodo. O filmo paciame gale Roger’is tiesiai sviesiai pasako, kad jam grozis ir sventumas vieninteliai grazus daiktai. Visa tai beveik buvo nuspejama, bet kazkaip netikejau, kad BBC bus tokia religiskai propagandiska. Jei atmestume religija, tai turbut Roger’iui is vis nieko grazaus neliktu.
    Galiausiai noriu pasakyt apie Rembrandt’a, kurio tapyba maciau Haagoje ir Van Gogh’a eksponuojama 40 km nuo pirmojo – Amsterdame. Abu olandai tape tai ka mate ir kas patiko – daznai zmones. Palyginus Rembrandt’o isbaigtus portretus beveik nesinori ziuret i Van Gogh’o bulviu valgytojus. Bet kazkaip Roger’is kartas nuo karto parodydavo impresionistu darbus nevadindamas ju moderniu menu, bet butent jie buvo pradzia visai meno „revoliucijai“ kai menininkai nustojo tapyti sventas karves, o pradejo aiskiai vaizduoti tai kas visus supa kasdiena. Tie patys impresionistai buvo labai sokiruojantys savo laiku, gal nemaziau kaip ta mergiote su savo lova ir panaudotais prezervatyvais salia jos. Bet is esmes impresionistai nesieke sokiruoti, jie taip pat (greiciausiai) sieke pavaizduoti kasdienybes grozi ir rinkosi kitokias idejas bei kitoki metoda, kuris klasikiniams menininkams buvo neisbaigtas ir is tiesu iskreiptas. Tai, kad grozio supratimas keitesi, nors sudo skardine kaip buvo bjauru taip ir yra, tai yra visai ignoruojama tame filme. Ir visas modernusis menas yra suplakamas butent i ta sudo skardine, tuo tarpu Gojos begalviai lavonai pakabinti ant medzio grazu, tik tie patys lavonai su klouno galva pamauta jau bjauru. Vienzo, viskas perdem tendencinga visame filme, panasiai kaip ir tai kaip Sovietu sajungoje buvo skirstoma vakaru muzika ir filmai.
    Daug visokio modernaus meno yra sudas, bet dar daugiau yra tikrai neblogo grozi teigiancio meno ir nebutina prentenzingai ar snobiskai visa tai vertinti – Roger’is teisus sakydamas, kad mes visi turime naturalu grozio jausma, bet prideciau, kad siais laikais gal siek tiek dazniau meno pajautimas reikalauja ilgesnio demesio skyrimo nei klasikinis. Ir yra visai be rysio skirstyti, kad vienas menas geras o kitas blogas. Zmones ziurintys patys atsirinks kas grazu ir kas bjauru. Gerai, kad demokratijos atveju galime rinktis ir spjauti i spaudima is BBC, Roger’io ar Grumlino. Tik laikas parodys kiek musu pasirinkimai geri. Kiek zinau, tie kas rinkosi Van Gogh’a ir Renoir’a pardave ju paveikslus tikrai neapsiriko, nes ju sukurto grozio sieke ir siekia visi vartotojiskai mokedami milijonus uz neikainuojama (anot Roger’io) grozi.

    • grumlinas parašė:
      2011/10/30 10:57

      „Gerai, kad demokratijos atveju galime rinktis ir spjauti i spaudima is BBC, Roger’io ar Grumlino.“ – you made my day. Nes po to aš ilgai bandžiau susigaudyti, o kur ir kam aš darau spaudimą…

  5. grozis parašė:
    2011/10/30 13:43

    Man sis vyras atstovauja ‘klasikinio meno garbintojus’, praleisdamas pro akis naujus estetisko ‘meno’ pavyzdzius. Siuo metu gyvenu UK miestelyje kuris atrodo tarsi vienas is jo backgraundu ‘grazios architekturos’ , viskas valio , bet jei jie ir toliau si miesta plestu visiskai kopijuodami viktorijos laiku vasarnamius , jis taptu mazu maziau kicu – truputi ir yra.Puolant nacionalistiskai ir nukrypstant nuo jo beauty temos mane jau pykina nuo pseudoklasikiniu anglisku interjeru – angeliuku , afrodiciu , neva barokiniu veidrodziu , juostuotu geletu ir pan tapetu kas antram name.

    • grumlinas parašė:
      2011/10/30 17:29

      IMHO čia painoji du dalykus: originalų Viktorijos laikų grožį ir pgius kinietiškus padirbinius a la Victorian style. čia maždaug kaip Valdomvų rūmų maketas 1:1 Vilniuje, kuris neturi nieko bendra su tikrove, nors ją ir imituoja