Feed on
Posts
Comments
«
»

Apie pakantumą

Lap 5th, 2011 by

Viename iš postų kolega proffanas manęs paklausė, kodėl aš neišbanyju kai kurių neadekvačių diskutantų. Tiesą pasakius, negaliu aiškiai ir vienareikšmiškai pasakyti – KODĖL?
Hmmm, galbūt todėl, kad pats kažkadaise buvau labai kategoriškas, mano politinės pažiūros labai kito, bet su amžiumi suvokiau, jog mes esame ne tik skirtingi, bet ir skirtingai skirtingi 😉 Įvairiose diskusijose aš kai kada linkęs palaikyti ne tuos, kuriuos galėčiau priskirti prie (beveik) draugų, o tuos, kurių pažiūros daugeliu atvejų kertasi su manosiomis. Tiesiog kai kada randi bendrų sąlyčio taškų ten, kur, atrodo, bendros nuomonės neturėtų būti. O žmonės, su kuriais sutari beveik visais aspektais, kai kada sugeneruoja tokius visai nepriimtinus dalykus, kad patyli pagal principą „kai Viešpats nori ką nors nubausti – tiesiog jam atima protą ir palieka ramybėje“. Būna keista tai suvokti, bet turbūt kiekvienam iš mūsų taip nutinka gyvenime (jei tik pakankamai ilgai gyveni).
Iš kitos pusės tas mano pakantumas irgi turi ribas. Nes yra dalykų, dėl kurių nediskutuojama, o iškart kertama. Bet – kol tos ribos neperžengtos – galiu diskutuoti „iki sąmonės netekimo“, jei tik esu diskusinėje nuotaikoje.

Posted in mintys

18 Responses to “Apie pakantumą”

  1. pričkus parašė:
    2011/11/05 09:01

    Sukonkretink ribą, kad žinočiau…:)

  2. pričkus parašė:
    2011/11/05 09:46

    Pakylėtas, jei teisingai supratau. Vertinant įvairias diskusijas įvairiose vietose man susidaro toks įspūdis, kad vos ne pagrindinis kai kurių diskutantų tikslas – sumindyti oponentą, parodyti jo, neva, nepakankamą, jų manymu, išprusimą. Dažnai pereinama į gana žemą bandymų įžeisti lygį… Kartais nustembu, tai pajutęs iš save laikančių rimtais blogeriais asmenų. Aišku, kartais sunku susilaikyti, neįmetus savo pliauskos į ugnį… Bet, keista, pratylėjęs, daugiau laimi. Bent jau darydamas išvadas apie vieną ar kitą asmenį. Nekreipkit dėmesio, paburbėjau…

    • scania parašė:
      2011/11/05 10:02

      Na juk mes gi ne vaikai, kad galvotumėm, kad internete kas nors nuomonę pakeis?! 😀
      Kai kas parašo mintį – skaitom ir dedamės galvon, kai kas imasi azartiškai ginčytis – nu gi demagoginių veiksmų ir mes mokyti 😀 😆
      O jei oponentas ima rodyti platesnę veiksmų gamą – na, tarybinių laikų demagogija turėjo dar platesnį požiūrį į tai, kaip ginčijamasi 😀
      Galų gale ginčijantis puikiai laiką pamušinėjame – kodėl ne? 😀
      Juk iš esmės – kam rūpi pagarba to, ko pats negerbi?! O čia ne pokštas 😆

    • grumlinas parašė:
      2011/11/05 10:50

      Na, jei tave bando įžeisti kas nors iš rimtų blogerių – pasiųsk jį į Peru http://www.grumlinas.lt/?p=943 ar Kiniją http://www.grumlinas.lt/?p=15509
      Ir nebesivek į diskusijas. Sakau taip, kaip tipo rimtas blogeris 😉

  3. Taškas parašė:
    2011/11/05 09:46

    Tos diskusijos – tai iš tuščio į kiaurą. Na, iš pilno 🙂

    Panašiai, kaip pasikeitimas su bosu nuomonėmis- įeini su savąja, išeini su boso.

  4. Arvydas parašė:
    2011/11/05 10:39

    Bravo, Grumlinai.
    O diskusijos gali vykti dėl kelių intensijų:
    1. Siekiama įtikinti oponentą (dažniausiai);
    2. Siekiama išsiaiškinti sau rūpimus dalykus ir patobulėti.
    3. …

    Protingi veikia pirmuoju būdu, išmintingi – antruoju. 🙂

    • grumlinas parašė:
      2011/11/05 10:51

      Tuščias grajus ką nors bandyti įtikinti. Tik kažką (nebūtinai teisingo) sužinoti gali 😉

  5. Taškas parašė:
    2011/11/05 10:50

    Jei rimtai tai visada ir visur yra:

    1.Argumento jėga
    2.Jėgos argumentas

    Pirmas – homo sapiens’ams, antras – likusiems – t.y. -sovieticus’ams, lituanicus’ams, extremus’ams, ekskrementus’ams etc

    • grumlinas parašė:
      2011/11/05 10:52

      Aha. Galima ir taip. Bet antras variantas dažniausiai tėra š* metimas ant ventiliatoriaus

  6. proffanas parašė:
    2011/11/05 11:14

    Na, jei jau ‘ir mane suskaičiavo’, teks rašyti pasiaiškinimą 🙂 Internetuose šventai laikausi principo ‘nelįsk su sava biblija į svetimą bažnyčią’. Ir esu kategoriškas žmonių, šio principo išvis nesuvokiančių, atžvilgiu. Nes paskui įsijungia liaudies išminties senai suformuluotas ‘durną glušą ir bažnyčioj muša’, o dar vėliau, kai prisideda azartas- galima jau ir kojomis; galima ir gulintį… 🙁 Susinepatoginau truputį dėl to vakarykščio apsižodžiavimo, bet jei pasikartos tokia pat situacija- pasikartos ir manoji reakcija į ją.

  7. scania parašė:
    2011/11/05 12:33

    Va rašom visi savo principus – ir atrodo košė… O juk kiekvienas laisvai randam savus ir puikiai skiriam svetimus 😀 Jei šitaip pažiūrėt, iš empirikos – jokios košės, grynas aiškumas 😆

  8. proffanas parašė:
    2011/11/05 12:53

    ‘Gyvenk pats ir netrukdyk gyventi kitiems’- kertinis skirtingų žmonių taikaus sambūvio principas, o visi kiti principėliai (jei jie aplamai yra)- tik jo išvestinės… Aišku, kiekvienam visada smagu kitiems įpiršti savąją teisybės versiją, bet jei pastebi, kad tavęs nesupranta- ko toliau plėšytis?… Nes po to neišvengiamai seka ‘durną glušą…’; tai tik laiko klausimas. O dar kai aš nepasižymiu padidintu pakantumu, tai… na, taip ir gaunasi, kad Tata paskui turi apie ką rašyti 🙂

  9. Ginčai internete « Gyvenimas – tai toks reiškinys. parašė:
    2011/11/05 14:44

    […] Grumlinas mato savaip, Palėpės lankytojai irgi kiekvienas su savo nuomone(ten pat). Būtų keista man neturėti savo požiūrio į ginčus tinkle Kiek reikia žodžių, kad suprastumei, koks žmogus parašė komentarą? Ne taip paklausiau: kelių žodžių reikia? O ką darom, kai matom, kas šneka? Su protingu sutinkam, su sąmojingu juokaujam, su pliku pešiojamės Neturiu jokios iliuzijos, kad komentaras internete pakeistų kieno nors nuomonę. Ir nematau jokios prievolės visada būti protingu ar atsakingu. Galiu su kvailiu palenktyniauti, kas durnesnis Aišku, jei koks ligonis nesilaiko gydytojo nustatyto režimo, tai tada reikia jįjį jojo labui vėl parvesti į palatą. Humanizmas įpareigoja! Rate this: Share this:TwitterFacebookMoreRedditLinkedInStumbleUponDiggPrintLike this:LikeBe the first to like this post. pamąstymai ← Apie apgyvendinimo progresą […]