Twardowskio veidrodis
Veidrodis, kažkada priklausęs magistrui (magui) Twardowskiui, kabo Węgrowo Švenčiausios Panelės Marijos Ėmimo Dangun bei šventųjų Petro, Povilo, Andriaus ir Katerinos bažnyčios zakristijoje, o apie jį vietinis kunigas mums papasakojo tokią istoriją:
Šis metalinis (aukso ir sidarbo lydinio) veidrodis turi savybę parodyti žmonėms jų ateitį. Jis yra sutrūkęs į tris dalis, kaip teigima, nuo susinervinusio Napoleono spyrio koja, kai tas pamatė, kas jo laukia Rusijoje. Twardowskis buvo mėgėjas pabaliavoti su draugais, tad jam amžinai trūko pinigų. Ir vieną kartą tokiame baliuke draugeliai jam pasiūlė parduoti sielą velniui už tai, kad pildytųsi visi Twardowskio norai. Na ką, surašė jis tokį raštą (buvo gi prisilupęs vynelio), pasirašė krauju ir sušuko, kad velnias gali pasiimti jo sielą. Nieko neįvyko ir tiek…
Kitą rytą, atsibudęs iš po pagirių, Twardowskis garsiai pasakė, kad būtų faina pasivažinėti po miestą ir prasivėdinti. Na ir ką – po 10 minučių prie durų privažiuoja prabangi karieta ir vežikas praneša, kad jis turi užduotį pavežioti poną visur, kur šis užsimanys, ir vežioti tiek laiko, kiek ponas pageidaus. Twardowskis pamanė, kad čia jo draugų pokštas, tad sėdo karieton ir gerokai pasivažinėjo. Grįžus namo, jis bandė atsiskaityti su vežiku, tačiau pastarasis paskė, jog jam jau apmokėjo vienas žmogus, ir apmokėjo labai gerai. Twardowskis paklausė, kaip atrodė tas žmogus, tačiau vežikas tesugebėjo pasakyti, jog tai buvo jaunuolis, kuris įteikė jam pinigus ir pasakė, jog jis turi vežioti Twardowskį ten ir tiek, kiek tas pageidaus. O kol vežikas, nuleidęs galvą, skaičiavo pinigus, jaunuolis dingo.
Kitą dieną Twardowskis sumąstė, kad būtų neblogai surengti draugams baliuką, ir garsiai paskė, jog jam reikia pinigų. Na ką – po 10 minučių į duris pasibeldė kažkoks solidus ponas, kuris jam įteikė didžiulį sunkų kapšą. Kol Twardowskis, atrišęs kapšą, bandė įžiūrėti, kas ten kapše (nors beveik neabejojo, kad ten pinigai), ponas dingo.
Baliavojo kelias dienas Twardowskis su draugais, baliavojo… Ir štai vieną vakarą jis, išėjus svečiams, pamatė, kad dega virš 20 žvakių, Na, nedaug galvodamas, jis ėmė jas gesinti dviem pirštais. Kadangi buvo pagėręs, tai nelabai ką pajautė, o va ryte prabudo nuo baisaus rankos skausmo. Ir staga jam šovė galvon, kad pragare jis degs amžinoje ugnyje. Ir jei jam taip skauda nuo kelių žvakių, tai kaip jam turės skaudėti nuo ugnies liežuvių… Mąstė jis taip kelias dienas, svečių nebesikvietė, ir galų gale nuėjo pasitarti pas kunigą, ką gi toliau daryti. Tas jam patarė garsiai paskelbti, kad sutartis nutraukiama, ir įmesti popierių į židinį, ką Twardowskis namuose ir padarė. Nieko neįvyko… Bet va atėjo vakaras, naktis ir prasidėjo visur bildesiai-dundesiai… Visą naktį nemiegojo Twardowskis, o ryte vėl nubėgo pas kunigą, kuris jam patarė, kad kai tik prasideda bildesiai, skaityti Šventąjį Raštą arba melstis, tada velniukai nieko negalės padaryti. Dar porą savaičių prasikankino Twardowskis beveik be miego, kol galų gale viskas nurimo ir velniai atstojo nuo Twardowskio.
Įdomi istorija, o jos moralė, anot kunigo, tokia:
Žmogus gali prarasti savo sielą, tačiau jis ją gali ir išgelbėti, nes jis turi laisvo apsisprendimo teisę.
Kaslink paties Jono Twardowskio, tai visi, kas domisi senosios Lietuvos istorija, turbūt žino legendą apie tai, kad tuometinis lenkijos karalius/Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas pareikalavo išaukti jo neseniai mirusios žmonos Barboros Radvilaitės vėlę. Twardowskis surengė vėlės iššaukimo seansą, karaliui liepęs ramiai sėdėti ir stebėti. Tačiau kai tarp kylančių iš įvairių indų dūmų pasirodė Barboros atvaizdas – Žygimantas puolė prie jo ir atvaizdas pradingo.Aišku, visa ta istorija gali būti paaiškinta gana banaliai – Barbortos atvaizdas buvo išgraviruotas veidrodyje, atitinkamai apšviestas ir „apipavidalintas“ dūmais. Žygimantui puolus prie „Barboros“, dūmai išsisklaidė…
Šiek tiek detaliau apie patį Twardowskį, ir jo likimas skiriasi nuo papasakoto anksčiau – velnias pagrobė Twardowskį, tačiau jį nugabeno į Mėnulį, kur pastarasis ir tebegyvena iki šiol.
Rekomenduoju pasiskaityti detaliau apie tą veidrodį, nes iš tikrųjų įdomus dalykas, o jo prakeiksmas pasiekė netgi 1980 metus. Kaip teigiama, veidrodyje yra išgraviruoti moters ir velnio atvaizdai, tačiau kaip yra iš tikrųjų – niekas nežino…
[…] Istorija apie vieną veidrodį Twardowskio veidrodis Veidrodis, kažkada priklausęs magistrui (magui) Twardowskiui, kabo Węgrowo Švenčiausios Panelės Marijos Ėmimo Dangun bei šventųjų Petro, Povilo, Andriaus ir Katerinos bažnyčios … […]
Labai įdomiai istorijai, itin apie 1863 m. ir XX a. įvykiais. Dėl viduramžius tai atitiko „laiko dvasią“, o paskui… Paskui taip žmonių minčiuose atsispindė pakibusi ant krašto istorijos migla.
Mūsų istorija perdaug mitologizuota, o kai pabandai ją pakrapštyti – įdomių dalykų atsiveria. Jei nesi iš anksto nusiteikęs mitams 😉
Įdomu, dėkui. Pabandžiau lenkišką tekstą verst į lietuvių kalbą automatu, kai kurios frazės sužavėjo:
Kita legenda kalba apie klebonas beprasmiškumą vengrams , kurie mylėjo, kad galėtumėte naršyti į veidrodį.
Vertimas iz ze piesiec 😀
Girdėjau tokį legendos varijantą- Tvardovskis kipšą apšovė, įrašęs sutartin, kad dūšią atiduos Romoje (w Rzymie). Pats gi niekad į amžinąjį miestą tiesiog ir nesiruošė… Bet kartą, nakvynės apsistojo pakelės smuklėje, o čia prisistato velnias sielos, nes smuklėspavadinimas būtent RZYM, taigi, vykdyk sutartį, panie Twardowski. Čiupo velnias, Tvardovskis priešinosi, kabinosi net už smuklės durų, tai velnias ir švystelėjo nabagą su visom durim mėnulin.
Per pilnatį gerai įsižiūrėjus matosi žmogus apsikabinęs duris.
Tai toje lenkiškoje Wikipedijoje apie Rzym’ą ir kalbama.
Jo, bet dar vienas gi žinomas dalykas:
http://www.youtube.com/watch?v=QYrPOz9IUBg
Bardzo interesująca historia…jestem zaintrygowany..
No tak, proszę pana 🙂
Graži legenda. Netgi šiek tiek lenkiškai wikipedijoje paskaičiau su google translator pagalba (nustebau, kad, pasirodo, visai nemažai įmanoma suprasti ir be vertėjo). 🙂
Nuva, verčiu tobulėti 😉