Trumpai:
1) Visi keleiviai turi būti prisisegę diržais. Ypač užmiestyje. Ir sėdintys užpakalinėje sėdynėje taip pat. Be diskusijų.
2) Sudėtingomis važiavimo sąlygomis neimkite kartu ne pačių artimiausių šeimos narių (tik žmona-vyras-vaikai). Ir jokiu būdu pakeleivingų-tranzuotojų.
3) Citroen Xantia II yra ganėtinai saugus automobilis. Negi kai riedėdamas šlaitu pilnai apsiverčia per šoną 360 laipsnių, tuo pačiu apsisukdamas prieš eismą ir galų gale nutūpdamas ant vairuotojo pusės šono. Ir kai netgi neišsiskleidžia olandų čigono išimtos oro pagalvės.
Aha, ir dar: nuo šiol frazė „Kelias kaip ledas“ man turės ypatingą prasmę.
UPD: Įvykių seka (maždaug):
Važiuojame autostrada, kelias šlapias; įsukame į kelią Antakalnis-Jieznas, kelias iki Dovainonių sankryžos šlapias; kelias ligi Kruonio HAE šlapias; kelias per mišką iki sankryžos iš Žiežmarių šlapias; išvažiuoju iš miško į atvirus laukus, kur matosi Kruonio kaimas, priekyje matosi keletas automobilių kelio dešinėje pastebiu išdaužytas duobes, paimu už ašinės linijos, kad apvažiuoti, bandau grįžti atgal ir pajuntu, kad pradeda mėtyti; kontruoju vairu, mažinu greitį, bet jau pagautas sukiojimasis, išeinu į priešpriešinę juostą, nes priekyje esančios auto masiškai-drastiškai lėtina greitį ir man gresia atsitrenkimas, antra juosta mėtausi, bandau kontruoti, iš priekio matau šviesas, galbūt jau kažkiek suvaldyta-sulėtinta, bet dešinė pagavo kelkraštį, aiškiai lėksim šlaitu, tada vairas kairėn iki galo, kad eiti kuo statesniu kampu, galbūt pavyks neapvirsti. deja, deja, žemė-dangus kelis kartus ir nutupiame ant vairuotojo pusės. Man ant krūtinės gailiai čirpdamas nutupia šuo, atskridęs iš po žmonos kojų… Subėgę vairuotojai atvertė Kibiruxą, įvertiname situaciją: sutrenkimai, apibraižymai sudužusiais stiklais. Didžiausia bėda – dukra nevaldo rankos. Sustoję vairuotojai jau iškvietė greitąją, toliau viskas pagal scenarijų: greitukė, keliukai, tyrėjas, tralas, policija…
Suma sumarum: Kibiruxas RIP; dukrai teks operaciniu būdu įstatyti petį į vietą; na ir man priklausys premija už „automobilio nesuvaldymą slidžiame kelyje“.
Labas, Grumlinai, ojej, na ir patirtis.. Kaip gerai, kad taip gerai baigėsi, pažiūrėjus į tai, kas liko iš automobilio..
Po mūsiškės kaktomušos jau praėjo metai ir trys mėnesiai, bet aš dar vis negaliu prisiversti važiuoti automobiliu. Taip kad labai gerai jus suprantu..
Stiprybės jūsų šeimai, dukrai – sveikatos!
Na, penktadienį ir šeštadienį pavairavau… paskui ilsėjausi… nes vistik sunku persilaužti.
Už palinkėjimus ačiū. O tau – laimingų Naujųjų!
P. S. Su Naujaisiais metais! Laimingų, sėkmingų metų! 🙂
[…] vakar, beslidinėdamas nevalytomis Kauno gatvėmis, susigaudžiau, kad po mano “nuotykio” praėjo jau mėnuo. Kaip GREITAI tas laikas bėga, kaip bėga… Ir ateina suvokimas, […]
[…] sensacingo čia nėra Taigi, po mano prieškalėdinių… ėėė… eee… sakykime nuotykių pažįstamų tarpe prasidėjo spėliojimai KADA ir KUO aš vėl važinėsiu. Na, važiuoti […]