…kuriuos tik reikia mokėti skaityti…
Jau prieš savaitę šeimoje pradėjo aiškėti, kad kažkas turi nutikti. Žmona susapnavo mirusią motiną ir, nors sapnuose saugojosi artintis prie mirusiųjų, pastarajai iš plaukų išpynė raudoną juostelę, kuri ten atrodė nei į tvorą, nei į mietą. Už tai dėkinga motina psikvietė juos visus į svečius, o paklausus „Kur?“, atsakė, jog po velėna. Žmona buvo šokiruota, tačiau taip ir liko nesupratusi tokio atsakymo…
Įvykio išvakarėse, keičiant lovos patalynę, žmona pasigedo vienos iš pagalvių. Apėjo visą butą, kol pagaliau atrado pastarąją svetainėje ant sofos (kur ir taip buvo pilna pagalvių, tad dar vienos atsinešimas buvo beprasmiškas). Apkaltintas pagalvės pernešimu vyras tik atsikirto, kad ji pati nežino, kur ką pasideda… Tada žmona paklausė, ar čia motina padėjo pagalvę, ar ją patraukė?…
Išaušus rytui, vyras išvedė šunį pasivaikščioti. Buvo labai keista kieme, kur nevažinėja jokie automobiliai, užuosti aštrų dyzelino kvapą, bet dar keisčiau buvo jausti tą patį kvapą, įsėdus į automobilį. Juk „benzas-dujos“, lietuviškas standartas. Jis netgi paklausė žmonos, ar ji neužuodžia kažko keisto. Žmona, kurios jautri uoslė sugebėdavo nustatyti per pietus darbe vyro išlenktą brendžio stikliuką, tik pasižiūrėjo kaip į nenormalų ir griežtai paneigė bet kokius svetimus kvapus automobilyje.
Sulaukę oro uoste iš Londono grįžusios dukros, jie išklausė ilgos istorijos apie tai, kaip sunkiai ėjosi įsėsti į lėktuvą – tai krepšys netilpo į matuoklį (net rankeną nuplėšė belupdami jį lauk), tai dėl viršsvorio teko primokėti bagažą ir todėl vos-vos spėta į lėktuvą.
Nors buvo suplanuota iškart važiuoti į provinciją pas gimines, dukra paprašė parvažiuoti namo, pasėdėti, išgerti kavos, pakalbėti. Jautėsi, kad kažkas jos pasąmonėje protestavo prieš kelionę ir ji prašė švęsti Kalėdas namuose…
Bet, kadangi familijos pasikalėdinimas buvo pažadėtas-suderėtas, pagaliau kelionė prasidėjo. Kelias buvo šlapias, bet pakenčiamas, kol išvažiuota iš miško į atviroje vietoje pylimu ėjusią kelio atkarpą. Vyras užgaišo, apvažiuodamas duobeles, ir laiku nepastebėjo, kad priekyje važiuojančios mašinos stipriai mažina greitį. Pabandęs stabdyti, jis suvokė, jog ant plikledžio jis užšoko per dideliu greičiu… Paskui buvo bandymai kontruoti vairu susimėčiusį automobilį ir greičio mažinimas, kol vienas ratas pagavo šalikelę… Tada buvo šlaitas, per priekinį langą lėtai besisukanti sudžiūvusi žolė, kol stiklas sueižėjo, ir pagaliau sustojimas ant vairuotojo pusės šono. Klausimas „Ar visi gyvi?“ ir lėti atsakymai „Gyvi…“ Nustebęs į vairuotojo glėbį iš po žmonos kojų atslydusio šuns žvilgsnis: „Šeimininke, daryk ką nors, gelbėk mus!“ Pribėgusių kitų automobilių vairuotojų nerimstingi klausimai, atverstas ant ratų automobilis, iškviesta greitoji pagalba, išvežusi žmoną ir dukrą į ligoninę, kelių policija, vienišas laukimas prie akyse apsitraukiančio ledu automobilio, tyrėjas, žmonos ir dukros būklės aiškinimasis, „ačiūdie, niekas nelūžo, bet prakirsta žmonos galva, išnarinta dukros ranka“, evakuatorius, automobilio išvežimas pas pažįstamą „ant dalių“ ir kelionė į kelių policiją užbaigti popierių pildymo. Ir tik bevažiuojant evakuatoriumi į kelių policiją, vyras pagaliau suvokė, kad kaip niekad aiškiai jis užuodžia tą aštrų dyzelino kvapą – to kvapo buvo pilna evakuatoriaus kabina…
Taip gali ir prietaringu patapti…
Aha… 😉
Bet kad taip ir buvo… 🙁
– Jei man prisisapnuos, kad aš noriu išgerti, Tu mane būtinai pažadonk.
– Iš kur aš žinosiu, kad Tu sapnuoji, jog nori išgerti???
– Tu tik pažadink…
Pranašingi sapnai… 😉
ir ismoksti daznaiausia skaityti jau po visko.;-(
Gerai, jei dar gali išmokti…
Ir geriausia iš šitos istorijos yra atsakymai: „Gyvi…“.
Dar sykį kartoju: vairuotojas padarė the best possible.
O šiaip, kai jau pribręsite sėsti vėl už vairo, patariu išvažiuoti į kokį apledėjusį žvyrkelį ir pasimėginti kontravimą ir kitus pribumbasus taip ant kokia 30-40 km/h, kai viskas kontroliuojama. Tas irgi padeda neprarasti įgūdžių .
Už vairo tai sėdu, nes reikia persilaužti ir vairuoti (pažįstu žmonių, kurie po avarijų taip ir nebevairuoja), bet eksperimentams pakolkas ni-ni… užtenka, kad ant suplūkto sniego awtošikną sumėto – jau purto visą 🙁
Prieš keleta metų, užkabinus ratu šalikelę, bandžiau vairo pagalba ištiesinti mašiną kokius gerus pora šimtų metrų, matant dideles iš priekio lekiančių fūrų vairuotojų akis ir artėjant eilinei galvojant: „Na dabar tai jau p-c!“ Kol kažkur iš pasąmonės gavau komandą spustelėti akseleratorių…gerai, kad ne per vėlai. Iki to buvau nerūkęs keletą metų… Dėl treniruočių ant ledo pritariu.
Tai visas nuostolis buvo pradėtas rūkymas? 😉
Ačiūdie… Žmonos isterija po viskam „ne v sčiot“…
Aš labai dėkingas savo šeimai, kad ji man nepareiškė jokių priekaištų tipo tu-gi-mus-galėjai-užmušti. Nes iš tikrųjų situacija buvo būtent tokia…
Grumlinai, tam ir yra šeima ir pasitikėjimas vienas kitu. Aš esu 100% užtikrintas, kad mano šeima pasielgtų lygiai taip pat.
Taip, šeima tai visų pirma pasitikėjimas vienas kitu.
O ne, ji nepriekaištavo, tiesiog prasirovė natūrali iškrovos emocija po viskam… Nors, šiaip tai ji neadekvatumo viršūnė: galėtų ramiai išeiti į kirpyklą, sudegus namui, bet pasikarti, nulūžus pieštukui… Čia ne priekaištas, jei ką…
čia, ko gero priežastis, kodėl ji – tamstos sutuoktinė 🙂
Tik iš pirmo žvilgsnio mintis paradoksali… Reikės užsirašyti, reikalui esant ištrauksiu kaip „kozerinę“…:)
būtent 🙂
mjooo… moterys… jos tokios… o kas mes be jų… 😉
Pirmadienio sapnai nesipildo, o dėl blogų sapnų: jeigu teko susapnuoti negerą sapną-negalima jo niekam pasakoti tam, kad nesimaterializuotų
Iš tikrųjų , labai dažnai nekreipiam dėmesio į ženklus, kurius priima mūsų kūnas(protas) ir aplinka, tik nemokame(nenorime) jų perskaityti…
hmmm… reiks brangiausiąją perspėti, nes ji gana dažnai pranašingai spanuoja… 🙁
žinant tai, jog žmogus visuose įvykiuose ieško tam tiktų intencijų, labai nesunku post factum susirasti priežastinių ryšių. lygiai kaip ir nesunku post factum ką nors išpranašauti, biblija tam ypatingai gerai pritaikyta.
Taip, šitai irgi veikia, tačiau kai kada vistiek tebelieka tas, hmmm… mistinis elementas, kuris vistik nepaaiškinamas racionaliai
na aš sakyčiau, jog pats fenomenas yra gerai žinomas psichologijoje. tiesiog žmogus ištiktas tam tikro šoko, bando paaiškinti ar atsekti veiksmų seką, kitaip tariant ieško intencijų, dėl kurių įvyko kažkoks įvykis. ir nėra nuostabu, jog norint, supatimų galima visur surasti. tiesiog eilinę dieną mes tai ignoruojame ir tiek.
„tiesiog eilinę dieną mes tai ignoruojame ir tiek“ – o gal veltui? 😉
na čia ne itin gerai išsireiškiau, eilinę dieną atsitiktiniams įvykiams nebandome priskirti kokių nors specifinių reikšmių.
o gal reikėtų kasdien ieškoti kažko ESMINIO?
atsitktinių įvykių traktavimas kaip turinčių kažkokią fundamentalią ir mus tiesiogiai įtakojančią esmę yra tiesus kelias prie būrimu kavos tirščiais. kas labiau tikėtina, kad žmogaus psichologija yra imli inencijai ar, kad mes gyvename antropocentrinėje visatoje, kuri paneigtų visus mums žinomus mokslinius faktus?
Gyvenimas yra kur kas labiau įtakojams atsitiktinių įvykių nei sisteminių. Turiu omenyje realų gyvenimą, o ne teorinį. Kitas dalykas – intuicija, paremta patirties ekstrapoliavimu
Jei pats manai, kad gyvenimą galima susiprogramuoti – mums sunku rasti bendrą kalbą
bet juk mano pozicija ir yra ta, jog gyvenimas pilnas ATSITIKTINIŲ įvykių, kurie paprasčiausiai neturi giluminio/kokybinio/prasminio turinio. tokius atsitiktinius įvykius kaip paveikslo nukritimas mes galime paaiškinti kiekybiškai, t.y. fiziškai. ir juk būtent tai ir parašėte, tamsta, savo paskutiniame poste. iš viso to išplaukiantis mano teiginys yra tas, jog būtent gyvenimas ir yra neprogramuojamas grynu antropocentriniu mąstu, koks būtų reikalingas kiekybiškiems įvykiams priskirti kokybini santykį. tai yra tiesiog ego projekcija, kitaip tariant sintetinis konstruktas. manau, kad dabar aiškesnė mano pozicija bus 🙂
Tiesą pasakius, mudviejų ginčas tam tikra prasme beprasmis – pačiam žmogus tėra organinės chemijos elementų visuma, varoma cheminių reakcijų, aš gi manau, kad esama (įvardinkime tai) per tūkstantmečius metų evoliucijos atsiradusios nuojautos, kuri leidžia ekstrapoliuoti į ateitį – žmogus iš esmės bando programuoti savo elgesį pirmyn. Tačiau, deja, tai absoliučiai daugumai žmonių tai lieka už pažinumo ribų, tad visi tie ženklai telieka mistika.
pasakyčiau, jog idėja tamstos yra graži, tik, deja, neargumentuota. aš to nebūčiau linkęs suvesti į nuomonių skirtumą, juk ir pats redukcionizmas yra pasekmė empirinių faktų, o ne egzistencialistinės būsenos išraiška. 🙂 na, bet kiekvienam savo, juk per ginčą ir kuriamas progresas. 🙂
Šiaip tos idėjos ir neplanuoju argumentuoti – nesu tiek giliai įsigilinęs į tuos dalykus, kad vystyčiau toerijas etc.itd. Tiesiog yra suvokimas, kad vien chemija žmogaus proto (sąmonės+pasąmonės) nepaaiškinsi. Nes šiaip man labiua patinka dvarus fotografuoti nei teorijas vystyti 😉
Ženklai – visur ir visada.
Prieš mūsų šeimos nelaimę, niekas nieko nematė, tik mama sapnavo mus su sese mažas vaikystėje. Bet, kaip visada, jau po visko buvo pagalvota, kad gal čia buvo koks ženklas. Tik… kodėl sapne buvau ir aš? :/
Aš dažniau sapnuoju, kaip išsisprendžia žmonių santykiai – matyt, kiek per dieną sąmonė surenka informacijos, naktį viską apdoroja ir pateikia rezultatą, kad kažkas išeis iš darbo ir pan.
Tai galėtum dirbti personalo vadybininke 😉
O sapnai – mūsų šeimoje sapnuoja brangiausioji, ir sapnuoja spanus „ne į gerA“ 🙁 ir bėda, kad išsapnuoja… 🙁
Tai iš kur tas dyzelio kvapas?!
Ooops, papildžiau įrašą. Važiuojant tralu jau iš Kauno į Kaišiadoris suvokiua, kad tralo kabina pilna to kvapo…
oi kiek zenklu post factum perskatem.
Sodyboj neislaikes svorio nukrito gandralizdis su gandriukais- po savaites seima riedejo i nezinia gyvulinuose vagonose.
pamenu,nukrito namie paveikslas nuo sienos- po menesio isejo anapilin senelis.
va ir netikek zenklais ir prietarais.
Post-faktinis ženklų išsiaiškinimas yra gerai, bet nebeefektyvu 😉
Kaip tai čia man keistai skaitosi… atrodo žmonės šiuolaikiški ir mąstantys. Liuka, tipo, būtumėt kažkokiu būdu parėmę gandralizdį, anas būt nenukritęs ir būtų šeima niekur nevažiavus? Iš kitos pusės, aš tai dyzelio kvapą užuodžiu kelis kartus per savaitę, kaip paskui kokį „traktorių“ mieste važiuoju….
Už gandralizdžius neatsakau, bo neturiu, o va iš kur dyzelino kvapas šeštadienio rytą tuščiame kieme tarp namų (buvusios sporto aikštelės etc.) ir Kibiruxe – nu tiesiog minčių nekyla… Kažkas parašė – „mistika“ – taip…
aš tai pamaniau, jog ten ironija buvo, nes čia būtų iš tos serijos, kad sudaužiau veidrodį ir merga po pusės metų paliko. pranašiškas ženklas.
nesunku post factum ką nors išpranašauti, biblija tam ypatingai gerai pritaikyta
atsitktinių įvykių traktavimas kaip turinčių kažkokią fundamentalią ir mus tiesiogiai įtakojančią esmę yra tiesus kelias prie būrimu kavos tirščiais
*Dėl biblijos pritariu. Bet „pranašai“ nevien religijoje – finansuose, politikoje ir net moksle taip pat.
**“Atsitiktinumas“ – tai sutapimas įvykęs pagal dėsningumus. Visiško atsitiktinumo savoka prieštarauja šiam oficialiam, logiškajam mokslui.
***“Būrimas kavos tirščiais“ yra ir tokie teiginiai kaip „žmonijai reikia užkariauti kosmosą“, „ateiviai priešiški žmonijai“, „pasaulis po 100 metų“ ir pan. Taip pat teorijos apie gyvybės ir apskritai Visatos kilmę kalimas vadovėliuose, kaip įrodyto fakto.
****Jei įvykių traktavimas, analizė ir pan. būrimas, kaip tuomet pavadinti autoritetinį tikėjimą (oficialiu mokslu, politikais ir t.t.)? 😀 turbūt neveltui „autoritetinis“ ir „autoritarinis“ panašūs žodžiai…
kas labiau tikėtina, kad žmogaus psichologija yra imli inencijai ar, kad mes gyvename antropocentrinėje visatoje, kuri paneigtų visus mums žinomus mokslinius faktus?
Moksliniais faktais jau yra eksperimentai, kurių metu įrodoma stebėtojo įtaka reiškiniui 😀 (kvantinė fizika, torsioniniai laukai ir pan.). Tą įrodo ir Massaru Emoto paviešinti eksperimentai apie minties įtaką vandens struktūrai molekuliniame lygmenyje. Taip pat pasidomėkite Akimov’u ir Shipov’u.
„Pseudo-mokslas“, sakysite? 🙂 O kas nusprendžia kur „pseudo“ ir kur „nepseudo“?..
Net kelio zenklai – pranasingi zenklai (http://linas-nz.blogspot.com/2009/04/kelio-zenklai-pranasingi-zenklai.html) placiaja prasme…