1798 – mirė Stanislovas Augustas Poniatovskis, paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius (1764 – 1795 m.). Krokuvos kašteliono Stanislavo Poniatovskio (1676-1762 m.) ir Konstancijos Čartoriskaitės (1700-1759 m.) sūnus (g. 1732 m.)
Pasodintas į sostą ir išmestas iš jo savo meilužės Rusijos carienės Jekaterinos II, Abiejų Tautų Respubliką Stanislovas Augustas pergyveno 3 metus – palyginti neilgai. Susimąsčiau, kokį sudėtingą laikotarpį tuomet išgyveno Žečpospolita, kai valstybė riedėjo į sunaikinimą po beveik 400 metų bendros Lietuvos ir Lenkijos istorijos. Paskutinis karalius… sėsdamas į sostą, apie tai jis turbūt negalvojo, bet va taip jau gavosi…
Šiaip sau, užkliuvęs faktas: tarp jo tėvo ir motinos – 24 metų skirtumas, jis pats gimė, kai tėvui buvo 56 metai.
Įdomi istorija. Kai pagalvoji – 400 metų truko, o naujausiais laikais ir 50 metų atrodo labai daug – labai suintensyvėjo radikalūs pokyčiai.
Na, per tuos 400 metų įvyko irgi daug ko įvyko, tiesiog mes per mažai dominės istorija – čia ne priekaištas, čia tiesiog fakto konstatavimas, kadangi mums LDK istorija beveik baigiasi ties Vytautu – sėkmingai tarpukariu smegenis išplovė neapykanta lenkams ir sovietmečiu užtušuotas nuoaltinis Žečpospolitos-Rusijos konfliktas
Na buvo tyrinėjama Abiejų Tautų Respublika istorikų jau ir tarpukariu, tiek Lietuvoj, tiek ir Viliniuj. Bet mada laužyt plunksną ties Liublino unija, berods, Vijūko-Kojelavičiaus mintis.
Neapykantos lekam, beje nebuvo, buvo pašaipa ir gal kažkiek suvokimo, kad jei tie panorėtų, nušluotų greitai visą neprigulmybę. Pilsūdų palikuonio kažkur dar yra įrašas dienoraštyje, berods: „nemiegojau visą naktį, svarsčiau ar pult Kauno Lietuvą“.
Nors tai nekeičia fakto, kad tiek dabartinė Lenkija mažai ką turi bendro su Koroniarzais, tiek ir dabartinė Lietuva su Kunigaikštyste. Tarpukaryje, dar tam tikros tradicijos buvo išsaugotos abiejose šalyse (Herbačiauskas kaune vien ko vertas).
Sovietynas čia ir ten (Nova Huta, Jėzau) taip prarūrino smegenis, kad krauju verkt norisi.
Nagrinėjo istorikai, bet iki plačiosios visuomenės per mokyklą normaliai nebuvo niekad pateikta. Sovietmečiu plpnytė LTSR istorijos knygelė buvo ištempta bene 3 metams, tuo tarpu TSRS kasmet po 4x storesnę knygą pravarydavom. Ir joje vienintelis nesutarimas tarp Žečpospolitos-Rusijos buvo pol’sko-litovskije zachvatčiki Kremliuje, kuriuos parūrijo doblestni Mininas&Požarskis. LTSR istorijoje išvis tai, kad Žečpospolita su Rusija konfliktavo, labai jau užvualiuota. Nzn, kaip dabar mokyklose mokina, tikėsimės, ne Šapokos mitų, tačiau masinėje sąmonėje lenkų nevirškinimas yra suformuotas. Plius nuolat kaitinamas abiejų pusių patreotų
Mačiau, girdėjau apie tuos mitus. Čia abiem pusėm – tik priešą pasiūlyk, tuoj danguj debesys ir, žiū, žaibuoja. en Wikipedijoj kadais teko rast ir draugų ir klaikių priešų. ne be lašelio autoironijos galiu pasakyt, kad jei nebūčiau ten rankų įmerkęs, būtų kiek kitoks Lietuvos reprezentavimas. teko kiek ir bashint ir pasiautėt. Kažkur jau rašiau, kad ne viskuo ką ten pridirbęs didžiuojuoi, bet tam tikros strategijos ir krytys per klaidas atrastos ir jos veikia, tad galiu ir nebesikišti.
Patreotai patreotais, knygutes jei paskaitytų gal kiek bent suprastų kurioj sėdynės pusėj spyglys nuo kalėdinio zapojaus įstrigęs.
Lenkų naciai išties baisūs. Geras draugas naktinę ekskursiją po Torūnę susirengęs pasakojo, kaip užklydo į kokį tai barą, kur jam bruderšaftą pasiūlė sugert už slavų germanų ir baltų brolybę. Čia tokia moderni tapytojo iš Austrijos rasinės teorijos atmaina. jaukumo tame „brolybės“ akte, kaip pasakojo, nebuvo.
Apropos, sovietinės istoriografijos (nebūtinai lietuviškos) rezultats ir yra visa ta jermalovčizna beigi litvinizmas. Tas, tiesa, dar su Jekaterinos dvaro istorikais susišaukia. pakeliui dar muravjoščina buvo.
O nuo sovietyno istorikai valosi. Kai kas iš MA biliotekų knygų savo straipsnius draskė, kai kas kalbėjimo modusą pakeitė.
Vienžo, pakolkas objektyvios ir aiškios Lietuvos istorijso masėms neturim, nors pamažu tas juda…
(atiraukims) Nėra tos objektyvios ir sunkiai gali būt. Tas, kad mūsų ir visa nepertraukiama, net ir tokiam gyvam ir itin skausmingam lietuvių (moderniąja prasme) 19 amžiuj jau dėliuojasi į kažkokį apčiuopiamą pasakojimą.
Kol kas dar nėra tiesioginės linijos, bet kai įdėmiai įsižiūri – nuosekliai eita iki to kur esam, su vienos didelės meškos labai blogom intervencijom. Tiek latviai tiek ir estai gali pavydėt, baltarusiams telieka imituot savo kilmę nuo Polocko kunigaikštystės.
Na taip, latviai ir estai (o ir prūsai) padarė kažkur kažkada epic fail, gramadzianai vėlgi savo identitetą bando konstruoti
Ką čia dar galima būtų pridurti, bet pažiūrėkite į santykį : lenkų ~40mln. lietuvių~3-3.5 mln. O kur dar lenkų išeivija- tie iš viso lietuvius kaip vilkai puola…
Abi pusės turi savo ura-idiotų. Be kurių abiejų tautų santykiai šviesesni būtų 🙂