1953 – mirė Stasys Jonauskas, Lietuvos partizanas, pedagogas (g. 1926)
Iš pradžių norėjau parašyti apie šią dieną įvykųsį Pakso iššvilpinimą, tfu, atstatydinimą iš LR Ekselencijų, bet pagalvojau, kad bent kiek ilgiau skaitantys mano blog’ą, žino mano požiūrį į populistus, tad nutariau parašyti apie daug vertingesnį Lietuvai žmogų. Be abejo, raudonsmegeniai visados klausia: „Na ir ką davė tas jūsų pasipriešinimas, apart mirčių ir kančių?“, tačiau galbūt reikėtų suvokti, kad Laisvės medis, kol išauga, laistomas krauju… Tai baisu, tai tragiška, bet taip jau yra – niekas negavo laisvės dovanai iš pavergėjų… Tik va tą labai sunku prisminti dabartiniu sunkmečiu, kai tie, kuriais mes patikėjome kovoje prieš drakoną, patys tapo drakonais…
Tiesiog pamąsčiau apie Jonauską: 20ties pasitraukė į pogrindį, 26erių tapo partizanų būrio vadu, 27erių žuvo. Aš asmeniškai nežinau, kaip būčiau pasielgęs 20ties…
Žinai juk. Prisimink dvidešimtuosius savo gyvenimo metus ;). Sklerozė?
Situacija, mielaskaliega, situacija visai kita… juolab,kad 20ties aš buvau kairuoliškų pažiūrų, artėjančių link anarchistiškai-trockistinių 😉
Ir?
…ir būtų lindęs pogrindin jei ne komuniagas dubasint, tai bent kad anarchiją sėti 😉 Visa laimė, kad tuo metu nebebuvo pogrindžio, o tai šiandien grumlino nebeturėtume 😉
Na taip, institute apturėjau netgi konfliktą su kažkokiu politruku-majoru, kuris mums apie politinę padėtį lekcijas skaitydavo – paklausiau, kodėl TSRS Trockį nužudė 😀 nublemba, kaip jis susiparino… 😀
Dėl pogrindžio netiesa. Mano tėviškėj buvo, tik vadinosi sklepas…
Čia kur ta tėviškė? Bo pas mumi Žemaitijoje rūsys irgi sklepu vadinamas
Suvalkijoj. Sklep – to po Polsku.
Žinau, kad sklep po polsku., Keisčiausia tai, kad vasaros virtuvė palei Švėkšną vadinama „kuknalė“, kas yra aiški kuchnia po polsku 😉
Sklepas ir palei Kruonį/ Žiežmarius.
visa Lietuva kiba sklepuota? 😉
Nieko, išaugau su laiku 😉 Atgimimo laikais osciliavau iki nacionalisto (bet ne nsu kerzukais), dabar sakyčiau į dešinę nuo centro kažkur
Dėl sklep- lenkiškai rūsys tai piwnica, o sklep – parduotuvė 🙂
Labai nustebau išgirdęs, kaip žmonos babytė – reitaviškė sakė: vieža, drabina, koncesija.
Bokštas, kopėčios, matyt Oginskių įtaka, bet autobusas kodėl koncesija? Pasirodo, Smetonos laikais kažkam buvo suteikta koncesija, tai ir prigijo
Verta dėmesio: „Nazwa „sklep“ pochodzi najprawdopodobniej od sklepienia, gdyż sklepy znajdowały się początkowo w piwnicach bądź na parterach kamienic, czyli w pomieszczeniach sklepionych (wyższe kondygnacje najczęściej posiadały stropy). Na takie pochodzenie nazwy wskazują również znaczenia słowa sklep w innych językach słowiańskich (po czesku „piwnica“, po rosyjsku „grób“, „krypta“)“
Vienas dalykas skaityti, kitas – klausyti artimųjų pasakojimus. Prisminiau Mamos pasakojimą iš tų laikų.
Tėvai karo metu pasitraukė į kaimą. Pirmaisiais pokario metais apsilankydavo partizanai, (pakaunėje vadinami žaliūkais), tvarkingi, uniformuoti, prašė knygų.
Vėliau, jau ne tokie pasitempę – maisto. Tėvai reguliariai jiems kepdavo duonos, įduodavo kažkiek skerdienos ir kitko. Vieną pavasario labai ankstyvą rytą išeidami iš mūsų kiemo žaliūkai susidūrė su iš kažkur grįžtančiu seniūnu- vietiniu starovieru rusu.
Sutarškėjo karabinų spynos, Mama puolė prieš vadą ant kelių.
-A, teisingai, ponia, negalima jo čia nušauti, nusivesim miškan.
Mama maldauja- taigi, tas seniūnas gi kaimynas, pasigailėkit, meldžiu …
-Betgi jis įduos jus visu enkevedistams…
Matydami Mamos išgąstį, pasimetimą ir nuoširdų maldavimą, šaukiantis Šventosios Marijos pagalbos, vadas sako:
-Gerai, ponia, pasigailėsim jo. Būčiuok rankas poniai, komuniste tu! Einam.
Atrodo neįmanomas dalykas. Seniūnas pasmerktas, nusives žaliūkai toliau ir nušaus jį . Tokia logika ir realybė.
Bet įvyko Stebuklas. Žaliūkai nusivedė seniūną į jo sodybą. Ten prabuvo visi visą parą – atseit, jei skųsies, tai ir tu bendradarbiavai, nes davei mums maisto atsargų, kartu prie stalo sedėjai, vaišinai.
Seniūnas kitą dieną specialiai praėjo pro mūsų sodybą, kad Tėvai pamatytų, jog jis gyvas. Vėliau, niekad apie tai nekalbėdavo, lyg nebūtų to nutikimo.
Antras Stebuklas buvo tas, kad po metų – jau 1948 mums pavyko persikelti į miestą, nors buvom numatyti tremtin.
Įdomios istorijos…
Neįsivaizduoju, kad starovieras komunistu taptų. Tikriausiai kažkas nuo valdžios su naganu prie diržo bakstelėjo pirštu, taip paskyrė seniūnu – ir amen!
O šaudė visus, kas ne vietoj ir ne laiku. Tiek tie, tiek anie…Ir šnapso prigėrę, ir knygų prisiskaitę, ir komunijos priėję…
Jokių aukštų principų neįžvelgiu – turėjo nušauti, kad išliktų…Baisūs laikai buvo.
Laikai, aišku, ne patys pačiausi, bet net ir šiandienos situacijoje neabejoju, kad idėjinis ‘fašistas’ su idėjiniu ‘starovieru’ tam tikromis aplinkybėmis rastų bendrą šneką, tačiau su idėjiniu ‘komuniaga’- nė vienas iš jų. Todėl vėlesniais metais, kai pagausėjo komuniagų, net nuo mažiausių postų buvo nuiminėjami ‘idėjiškai nepatikimi’.