1880 – gimė Liudas Adomauskas, Lietuvos komunistinės krypties veikėjas, sovietinio okupacinio režimo kolaborantas (m. 1941)
Hmmm, gal ir negražu, bet pati pirmoji mintis, kilusi beskaitant apie šitą įvykį, buvo: „Šuniui – šuniška mirtis!“. Tai, nuo ko išsisuko visokie cvirkos, paleckiai ir nėrys, laiku pasiplovę į TSRS gilumą
Vyšinskis jaunystėje patiko?
Kodėl turėtų? Iš asmeninės patirties klausi?
Kalbi jo žodžiais…
aaa… o ąš supratau, kad Adomauskas vienas iš tavo herojų 😉
matai, galiu suprasti išdavystę, padarytą iš bejėgiškumo, spaudžiant aplinkybėms. Tačiau sąmoningos išdavystės savo noru nepateisinu
Gyvenimas pagal savo įsitikinimus nėra išdavystė, my dear. Kai papūtė kiti vėjai, jis nedėjo į kojas, panikoje nepersidažė, nepaniro į „vidinę emigraciją“, o… toliau kaip tekste.
Gyvenimas pagal įsitikinimus visų pirma neturi nešti kančių kitiems žmonėms, o paskui galima lialiakinti apie išdavystės pateisinimą ir visa kita, jei ką
Žmogui duotas ne tik protas, bet ir sąžinė
man senelis prieš miegą daug pasakėlių yra papasakojęs. Ypač apie gyvenimą laisvoj ir neprigulmingoj prie Smetonos. Kažkaip menu, kad labai ružava nebuvo, todėl nenuostabu, kad atsirado krūvos „kitaip mąstančių“, kurie tikėjosi permainų į gera. Sau, ir, džyzaumaryte, kitiems…
O gerais ketinimais kelias peklon klotas, a ne?
Siurrealistiška, kad jūsų mylystos aplotą „niekadėją“ vieton padėjo, t.y. „atstatė teisingumą“, Adoliaus šutvė… O ir toliau keturi metai Lietuvoj buvo tokie nuostabūs, kad apie juos šiandien niekas nekalba, nes nesmagu prieš naujuosius „draugus“. Ar bijo net prisiminti.
Bo taipogi antra tiek kapų išdygo.
Nors, vaikine, tai tik mano išvedžiojimai. Tikros tiesos nei aš, nei tu šio konkretaus žmogaus liūdnos istorijos atžvilgiu nežinom ir niekada nesužinosim.
Geriausia priimti kaip Vikipedijos sausą faktą. Nevertinti. Bo nekart gyvenime teko skuc gembę, kai paaiškėdavo visos detalės…
Psichiatrai, beje, tokias audringas reakcijas „nurašo“ asmens nepilnavertiškumo kompleksams…
Nors kuo mes skiriamės? Tik kompleksais…
Permąstęs savo žodžius ir koreliavęs pažiūras pagal gilesnį pasaulio pažinimą esu ne kartą, tad žinau, kas tai yrA 😉
Matai, tavo išvedžiojimai apie aniuolėlį, nukneckytą Aloyzičiaus, dėl ko mums turėtų būti labai gėda, labai jau pririšami prie kito dalyko, už kurį mums pastoviai nosį bado žemėn ir iš esmės už reikalą. Čia vėlgi, jei sekti tavąja logika „gyvenimas pagal savo įsitikinimus nėra išdavystė“ kiek negražiai gaunasi, kad žydšaudžiai, veikę pagal savo įsitikinimus, kaip ir gauna indulgenciją, ko tikrai neturėtų būti. Ania?
Kaslink psichiatrijos ir kompleksų – nesijaučiu kompleksuotas, išreikšdamas savo asmenines pažiūras, ir pačiam siūlau nesikompleksuoti. Nes savicenzūra tikrai neturėtų būti mūsų gyvenimo pagrindas
Demagogija, brač, tada, kai viešai maišomas pirštas su geru daiktu.
Atskirkim, kuo BUVO ir KĄ DARĖ. Kontrolierius ir žydšaudys – skirtingos veikla?
Kontrolieriaus utilizaciją ir keturis po to sekusius metus pats sukoreliavai, jei ką: „… “niekadėją” vieton padėjo, t.y. “atstatė teisingumą”, Adoliaus šutvė… O ir toliau keturi metai Lietuvoj…“
Šiaip galiu pasakyti viena – tavo taip garbinamas kontrolierius buvo tarp tų, kurie įteisino 1940ųjų farsą, kuris 1941aisiais perėjo į masines represijas prieš niekuo dėtus žmones, o po 1944ųjų subujojo visu „gražumu“, nuo kurio iki šiol kraujsais spjaudom ir bendros klabos nerandam. Taip kad apie demagogiją gal vistik nereikėtų rašalioti…
Jūs čia ugnimi iš idėjos spjaudotės, ar iš reikalo?… Jei šitiek numatę putoti dėl kiekvieno aprašyto ir neaprašyto ‘šuniui šuniška mirtis’ atvejo, paprasčiausiai neliks kada gyventi 😉 . Peace.
Matai, žmogas mano, kad aš turėčiau užsiimti savicenzūra, o aš manau, kad turiu teisę praeidamas mestelti žodį-kitą apie tai, kas man užkliuvo 😉
Anyway, gal esi teisus – dzyn 😉
A propos – Xantiai visą priekį teko perrinkti – bildėjo būtent sailent-blokai, plius traukės
Svarbu, kad ne kolonėlė. Visos ten traukės yra в порядке вещей. ‘Negenda’ jos, anot legendos, tik pas golpus ir japonus 😉 .
Dabar praplovėjas supiltas, žėsim, ar nepatekės
Namaloniai vakar – per Velykas -nuteikė toks kategoriškas „šuniui etc“, visada visur stengiuosi „užsistoti“ už – kaip ten bebūtų- neprilygstamą poetę. Norėjau pratylėti, bet praradau tą gerą progą.
Nieko naujo nepasakysiu, visi žinom:
-kas jaunystėj nekomunistavo, tas neturi širdies…
-Salomėjai turėjo įtakos kad ir jos gyvenimas Vienoje, Paryžiuje, kur tuo metu daugmaž visi kiek žinomi meninkai buvo kairiųjų pažiūrų
-mažai ar nieko gi faktiškai nežinom apie jos kūrybą karo pabaigos metais
-neaiški kiek ir jos mirties istorija
Dėl Cvirkos, dievaži, tik vakar sužinojau, kad jis 1931 metais, būdamas 22, parašė 104 psl. apybraižą „Adolfas Hitleris“. Apie ką ten, internete neradau. Keista ir jo mirtis.
Nepainiokim kūrybos su žmonių asmenybėmis – Knutas Hamsunas, būdamas puikus dramaturgas, deja, susigadino savo žmoniškąjį vardą nacių garbinimu.
Kaslink cvirkų, nėrių ir pan – jų kūryba iš esmės išliks klasika, nors kai kas labai norėtų juos išvis išbraukti iš lietuvių literatūros. Kitas dalykas – jų poelgis 1941aisiais nepateisinamas, nes visi Vakaruose puikiai žinojo, kas TSRSe darosi su kitaminčiais ir klasiniais priešais, tad jų dalyvavimas tuose Stalino saulės parvežimo žaidimuose IMHO yra niekšiškas tų žmonių, kurie paskui išvažiavo gyvuliniuose vagopnuose Sibiran, atžvilgiu. Pradėję teisinti kairiuosius tiligentus, teisiname ir savo pačių tautos naikinimą.
Neidealizuoju tarpukario Lietuvos – oj, kaip jai toli iki socialinio teisingumo, abu mano kilę iš tuometinio kaimo dugno, tačiau ji buvo tautos pasirinkimas, skirtingai nuo 1941ųjų užgrobimo.
A propos – ir apie Nerį buvo pasakojama, kad jos ankstyva mirtis nelabai natūrali.
Tikrai 1941 metais ne visi žinojo, kas iš tikrųjų yra ta SSSR, kas tie sovietai. Juk Stalino konstitucija tokia gera. Teoriškai. Faktiškosios sovietijos užsienis nematė, nebent špijonai 🙂 O pokazuchai rusai itin gabūs – nuo Potiomkino tvorų. Bernardas Šo rašė gi susižavėjęs, o 1945 metais , kai daugmaž aiškėjo kas per šalis toji SSSR, jis pasakė:
„Stalinas padarė gera, padarydamas dalykus geresnius daug greičiau nei parlamentai“.
Tai kaip galima taip pasmerkti egzaltuotą poetę? Kai ji suartėjo su kairiaisiais jai nebuvo nė 30.
Nieko nėra baisiau kaip egazltuoti poetai ir šiaip mIAno žmonės… Apie dailininkus net nešneku…
Rimčiau – čia kaip su BK – įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės už jų nesilaikymą. Šiaip ta egzaltuota vištelė nebuvo nukritusi iš dangaus, puikiai žinojo bent jau iš pletkų, kaip vyko „rinkimai“ etc.itd. Tiesiog ji pasirinko dalyvauti, o ne nors pasiplauti
Ir, jei nepagavai minties, – aš skiriu žmonių kūrybą nuo jų asmenybių.
teoriškai galima atskirti kūrybą nuo asmenybės, bet tai nerimta.
Paprasčiau gal tai – jeigu iš tikro esi pats šventas, tai gali mest akmenį.
Deja, nūnai labai daug jau priviso tų šventesnių už visus. Ypač pas konservatorius. Deja.
O ką manai, KĄ ŽINAI apie Cvirkos „A.H“?
Na, aš aiškiai skiriu, pvz, Cvirkos kūrybą nuo Cvirkos kairuoliškos veiklos, kuri ir privedė jį prie to, kur jis yra dabar – istorijos šiukšlyno…
Kaslink šventumo ir akmens nemetimo – jei mes labai įsijausime į šitą šventeivišką ideologiją, vargu bau ar bus koks nors progresas, nes visi turime ką nors. Kitas dalykas – ar tas mūsų kas nors yra tolygus tam, apie ką mes kritiškai pasisakome? Nes tai, kad mane nubaudė už greičio viršijimą, nėra tas pats, dėl ko vėliau keli šimtai tūkstančių žmonių buvo išvežti iš namų kaip ir teisėtu pagrindu…
Apie Cvirkos AH nežinau nieko, galiu tik paspėlioti, kad ten tikrai nebuvo kažko, dėl ko jis būtų patapęs klasiniu priešu. Turint pmenyje, kad ir Aloyzičius, ir Koba pagrindiniais priešais laikė socialdemokratus, o Cvirka buvo labaiu kairuoliškas – galbūt tas veikalas buvo taip ir suorientuotas
Koks galų gale skirtumas, kada durnių durniumi išvadinti, ar kada kur jį pasiųsti? Tam puikiai tinka ir velykos, ir šabas, ir ramadanas. Tinka ir joninės 😀 . Grumlinas išsakė Savo požiūrį į minimą herojų (apie kurį, po teisybei, pirmąkart girdžiu, ir pofik, turboherojus ten, ar herojus paprastasis), ir tuo šneką galima buvo baigti. Bet ne, prasidėjo: a gal ne toks jau ir šuo… A gal šuo, bet ne per velykas… A gal pas jį stabdžiai buvo sugedę, o gal procesorius trumpino… Cirkai! 😀 Nė pas Račą nereikia eiti… 😉
Tauta NORI žinoti, kodėl aš išdavikų nevirškinu ir neatjaučiu… 😉
Tokiu atveju, aptariamo herojaus biografiją- studijon! Kad būtų konkretus diskusijų objektas, o ne pamozojimai apie poemas ir velykas… 🙁
O pagūglinti zapadlo, ania? 😉
Iš http://lt.wikipedia.org/wiki/Liudas_Adomauskas :
Iki 1940 normalus opozicionierius, paskui turboherojus:
1940 m. birželio mėn. okupacinės valdžios paskirtas Liaudies vyriausybės valstybės kontrolieriumi. Nuo 1940 m. liepos mėn. Liaudies seimo pirmininkas, pasirašė jo deklaracijas apie valstybinę santvarką, kad Lietuva paskelbta sovietine socialistine respublika ir dėl LTSR įstojimo į TSRS; jas į TSRS Aukščiausiosios tarybos sesiją vežusios delegacijos narys. Vėliau LTSR Aukščiausiojo Teismo narys, valstybės kontrolės liaudies komisaras. 1941 m. vasario mėn. įstojo į VKP(b). Per nacistinę okupaciją sušaudytas Paneriuose.
Ну, и где теперь эти евреи?… Prisijungiu prie velykinės nuomonės, jog- šuo, nuskubėjęs prie numesto xaliavno kaulo, ir už tai susimokėjęs. O gūglinti man iš tikrųjų ‘zapadlo’, nes dabartės iš nerazumno tilipono varau; neįmanoma nei nuorodą įkelti, nei copy-paste. Ir brungu naršyti 😉 .
Ajooo, jei iš nerazumno – tai čia kaip dantis per užpakalį taisyti… 🙁
Na, pasigūglinau. Na gerai; atsimetęs kunigėlis. Na gerai; nunešė jį velnias pas komuniagas. Na gerai; dievulis pasigailėjo, tai 26-ais nesušaudė. Na gerai; nesuprato jis, kurį likimas jam pirštą rodo, ir komunistavo toliau. Ligi šitos vietos, sprendžiant iš prieinamų šaltinių, viskas dar normalu, ir klysti žmogiška.
Bet niekas manęs neįtikins, kad žmogelis, vos užėjus raudoniesiems, išsyk, būdamas baltas ir pūkuotas, išsyk gavo tokias pareigas. Buvo jis raudonas kaip velnias, ir normalu, kad naciai užnugaryje tokio nusprendė nepalikti. При всей богатсве выбора, другой альтернативы нет.
O kai kas liūdi dėl tokios lermties… 😉
Aš gerbiu dvi žmonių kategorijas – tikinčiuosius ir ateistus. Visi kiti – tik idiotai, ieškantys neginčijamų įrodymų, kad yra dievas, kiti – kad jo nėr…
Mano šuo kaukia ant Mėnulio. Gal yra šuo, kaukiantis ant Plutono?
Kodėl iškart „idiotai“? Ieškantys ir tiek… 😉
Na, jei šuo turi labai gerą regėjimą – gali kaukti ir ant Plutono 😀
skaitai habrahabrą… Palengvėjo…
ėėė… eee… kas ta „habrahabra“?
Nu toks ruskas resursas. Te buva statistika apie šuns regėjimo ryšį su kauksmu ant Plutono… Pažodžiui…
Oblemba… ką tai galėtų reikšti?
A priori, jei šuo ir įstengtų įžiūrėti Plutoną, vargu ar jis rastų priežasčių ant jo kaukti… Bet sudomino pats klausimas, koks yra šuns regėjimo aštrumas regimajai šviesai? T.y. kelinto ryškio žvaigždes jis įstengia įžiūrėti? Man pačiam gūglinti- zapadlo; jau dovanokit… 🙂 Žmogus su geru regėjimu įžiūri 6-o ryškio žvaigždes; Plutono ryškis apie 14. O kaip dangus atrodo šuniui? ( 🙂 )
Velniop tikinčiuosius; tiek dievuliais, tiek ateizmu, tiek komunizmu. Žmonės tuom ir skiriasi nuo gyvūnų, kad tarp gyvūnų nesutiksi kažkuo tikinčių idėjinių durnių. Šiuo požiūriu man visas veiksmas atrodo aiškus kaip ant delno: užėjo idėjiniai durniai, sutiko kitą durnių iš konkuruojančios chebros, tai ir uždubasino. Kaip šunį. Kad kitiems durniams atmušti norą durnavoti su ideologijomis. Kaip žinome iš istorijos, tas nepadėjo, bet tai jau visai kita istorija… Kuriai lemta nuolat pasikartoti.
Vovovo…
Nevirškinu radikalų iš abiejų pusių – nei religinių fanatikų, nei kovingųjų ateistų. Turi savo (ne)tikėjimą – turėk, bet kitam nepiršk
Amen!
Ko ir pačiam linkiu 🙂
Vyrai, priminsiu, kad visa ši bezpredmietna diskusija užvirė dėl vieno sakinio; ‘šuniui- šuniška mirtis’. Kuriuo Grumlinas teišsakė SAVO požiūrį. Taip, jis buvo absoliučiai neteisus. Kad ir todėl, kad aptariamasis herojus niekaip fiziškai neatitinka ‘šuns’, kaip rūšies, apibrėžimo. Bet prirašyta parateminių tekstų su ‘reikšmingais’ daugtaškiais ir klaustukais jau tiek, kad jomajo. Gal gana; baikime iš šūdo vašką spausti.
Na jo, „сообразили на троих“…
Sorry, proffanai, tikrai nenorėdamas įžeidžiau šunų giminę 😉
Anyway, diskusija, nežiūrint aštrumo, berods, neperėjo į asmeniškumus (Sveikas ir Taškas, sorry, jei pasirodžiau nemandagus), tačiau pozicijos buvo išryškintos 🙂
Pozicijos buvo visiškai aiškios iškart. Ir jų deja, nepakeisi. Spalvų norėjosi – kodėl jos tokios. Pingpongas – gera žaidimas.