Šiandien su brangiausiąja išvažiavome mažumėlį prasiblaškyti ir kažkaip patekome į prie Neries esančio karinio poligono apylinkes. Olia-liaaa, pamačiau šiame poligone kažkadaise buvusio sovietinio inžinerinio karinio dalinio apleistus pastatus-sandėlius. Praėjo jau… ėėė… eee… 27 metai nuo to laiko, kai man teko čia praleisti bene pusantro mėnesio. Bet įspūdžiai gyvi iki šiol 😉
Pats karinis dalinys – inžinerinis pulkas – bazavosi dabartiniame Radvilėnų plente, bet žieminiai apmokymai vykdavo būtent Karmėlavos poligone. Man, kaip labai jaunam leitenantui priskyrė inžinerinį būrį, t.y. davė 26 įvairiausių rūšių „partizanus“, tarp kurių nebuvo praktiškai nė vieno tos srities specilaisto, o tik visokie mechanikai, motošauliai ir šiaip visokie radijo-operatoriai. Nuvykome į Karmėlavos miškus, snieguose pasistatėme palapines, pasikūrėme pečiukus, pradėjome žaisti karą. Kitą dieną mano vienintelis seržantas-pionierius su keliais žmonėmis išvyko į Kazlų Rūdos miškus kirsti medžių, tad likau vienišas našlaitėlis… Laimei, ir kitų dviejų būrių vadai buvo tokie pat nelaimėliai, kaip aš, tai bent jau galėjome pasiguosti tarpusavyje.
Šiaip užsiėmimai nebuvo tragiškai sunkūs – papusryčiavę nužygiuojam į poligoną, iš tų sandėlių pasiimame minas, mokomės jas dėlioti, paskui surenkame, grąžiname. Chebra praktiškai vien lietuviai, aš nelabai plėšiausi vadovauti, protingai gerti netrukdžiau 😉 Pačioje pradžioje išrikiavau savo vyrus ir perspėjau, jog prieš mėnesį Jurbarko miškuose vykusiusoe manevruose snieguose mirtinai sušalo keli pasigėrę vyrai (apie tai mums pranešė vyresnieji karininkai), tad jei bus einama į Lapes per užšalusią Nerį ar Karmėlavą miškais gaivinančių gėrimų – eiti mažiausiai po du, perspėjus savo palapinės gyventojus. Kad iš palapinių nedingtų daiktai ir būsų kas prižiūri pečiukus – paskyrėme budinčiu senolį – bene 40 metų amžiaus vyruką, kuris sugebėjo išsisukti nuo tarnybos SA, tačiau įkliuvo į šituos manevrus. Nebūtų pakliuvęs – po metų būtų nebešaukiamas dėl amžiaus 😉 Tai mes jo po laukus ir nebetampėme. O tuo metu šaltis vis stiprėjo, tad greitai pagrindiniu mūsų darbu tapo mažumėlį pasitabaluoti po laukus, kol spokso valdžia, o paskui susirasti tankui išraustą apkasą, jo dugne susikurti laužą ir kantriai laukti pietų 😉
Blogiausios buvo naktys, kai temperatūra krito žemiau -30C – guldamasis miegoti, apsirengdavai viską, ką turi, o pečiuką privarydavai malkų iki raudonumo. Per tokius kaitinimus, per arti priglaudęs savo prabangius kareiviškus kerzavus batus, perkaitinau padus tiek, kad jie net susirietė. Po savaitės tokių šalčių, savo kuopos vadui – atidirbinėjančiam du metus vyr.leitenantui – pasakėme, kad savaitgaliams paliksime po vieną iš mūsų leitenantų, o kiti du pūs namo Kaunan civilizacijos pažiūrėti. O pirmadienį iš ryto būsim vietoje. Jis pamąstęs sutiko, ir porą savaitgalių buvo viskas čiki. Kol mūsų kuopininko vieną šeštadienį nepasiuntė kažkur kažko daryti, o jo vieton paskyrė kitą, kuris nežinojo apie mūsų susitarimą. Atlikęs inventorizaciją, jis terado vieną leitenantą vietoje trijų ir įpuolė į neviltį, nors jam buvo paaiškinta, kad pirmadienį iš ryto bus visi. Taip ir buvo, tad kitą savaitgalį jis jau nebesiparino.
Aišku, važiavimas namo autobusu buvo didžiulis išbandymas bendrakeleiviams – mes, visą savaitę dusę prie savo pečiukų, nieko nebeužuodėme, tačiau prigrūstame autobuse aplink mus visad būdavo bent pusmetris laisvos vietos 😉 Namuose brangiausioji iškart visus drabužiuos pakabindavo balkone visam savaitgaliui pravedinti dūmų snarvę.
Man ir dar vienam leitenantui pasisekė su kontingentu – chebra kad ir gerianti, tačiau kasdien išžygiuodavo į poligoną, pakeliui išsiųsdama žvalgus gaivinančių gėrimų. Tuo tarpu valdomų minų būrio vadui nenuskilo – valdžia jam parinko techniškai pakaustytus atsarginius, o jie pasirodė esą įvairūs vairuotojai – autobusų, komunalinio ūkio etc.itd., t.y. tie kurie į darbą ateina blaivūs. O čia – pusantro mėnesio jokio vairavimo! Na ir jie kategoriškai atsisakė lįsti iš palapinių į sniegus, o visą laiką GĖRĖ. Tai vargšas jų vadas mums palaikydavo kompaniją vienas vienutėlis 😉
Šiaip chebra buvo nebloga, kai pamatė, kad aš nejaučiu jokio poreikio juos perdaug vaikyti, o va vienoje iš kuopų vienam leitenantui-entuziastui užtaisė tokią obstrukciją-streiką, kad vyresni karininkai turėjo jį pašalinti iš pareigų 😀
Apart prieštankinių minų (kurias vienas iš atsarginių taikliai pakrikštijo „katvašūdžiais“) tampymo-dėliojimo, perėjome ir prie praktinių dalykų – šaudymo ir sprogdinimo. Sprogdinant pirmą kartą aiškiai pamačiau, kokia baimė gali apimti žmones – keliems tokiems šiaip labai šustriems vyriukams, ruošiant sprogdinimo užtaisus, taip drebėjo rankos, kad net olia-liaaa… Aišku, išdėsčiau visas saugumo taisykles, paaiškinau, kad jei rankose sprogs detonatorius, tai gali netekti tik pirštų, jei jį laikysi ištiestose rankose, o ne prie veido, o šiaip nėra ko bijoti 😀 Aišku, pats sprogdinimas, kai kelmas išlekia į orą – buvo fantastiškas.
Artėjant apmokymų pabaigai, turėjo įvykti manevrai. Tuo metu kaip sykis grįžo mano medkirčių brigada, tai daugmaž pavyko iš tos bandos apžėlusių pusiau-banditų suformuoti kažką vykdančio komandas. Aišku, SA yra SA, tai kai manevrams prireikė paruošti lenteles pažymėti išminuotoms trasoms – valdžia mums liepė pasirūpinti patiems. Bet mano seržantas pasirodė super-organizatorius – iš kažkur jis gavo ir dažų (aiškiai nufirfino iš reguliarios kariuomenės), ir fanerinių lentelių (įsilaužė į žiemai užkaltus karininkų vasarnamius ir nulupo sienų apdailas). Pramanevravome puikiai, net valdomų minų būriui užteko pusdienio, kad susigaudyti, ką-kaip daryti.
Laimei, šitie nuotykiai miškuose buvo vienteliai, nes kitos žiemos praėjo jau nebe inžineriniame pulke, o topgrafiniame dalinyje, t.y. patogiai šilumoje. Gal reiks kada sudėlioti ir tuos prisiminimus.
P.S. Vėliau teko su savo chebra susidurti porą kartų:
– turėjau naktį važiuoti į geležinkelio stotį, kad išvykčiau į komandiruotę; išsikviečiau taksi – atvažiavo mano seržantas; praplepėjome visą kelią, gražą atidavė iki kapeikos 😉
– kartą, važiuojant troleibusu, prisistatė vienas iš mano šustresnių atsarginių; irgi paplepėjome; padėkojo už tai, kad „šį kartą nors kažką pramokome, o ne tai, kad visą laiką pragėrėme“; pasijutau nebe taip beprasmiškai ten leidęs laiką 🙂
Tai va, kokios mintys kilo, bežiūrint į šituos aplaupytus pastatus…
SA – Sovietskaja Armija – tos dvi raidės buvo ant eilinių karių antpečių
Įdomu, nors nesuvokiama, kokiam atvejui SA ruošė diversantus.
Kokius diiversantus?
Šiaip aš pagal karinę specialybę tai imžinierius-pionierius (tipo sapior, tai minuoti ir sprogdinti buvo vienas iš mano darbų
Geras. Tik ne SA, o CA. Senis- 40 metis 🙂 Ech…
1984 CA arba CA 1984.
Kai tau 26 dar nėra – 40metis yra diedaz 😉
Kažko ant savaitgalio visus patraukė prie karinių objektų griuvėsių 🙂
Mateu ir tavo apsilankymą 🙂
… a jo, nuvariau po VIII fortą pasivaikščioti 🙂
Butu galima dalinio pavadinima ir numeri?
Jooo, labai man tas rūpėjo tuomet ir rūpi dabar… 😉 Inžinerinis pulkas ir tiek