1919 – Lietuvos Tautos teatre parodytas pirmasis spektaklis – Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Litvomanai“
Kai aš skaitau kai kurių lietuviškų celebričių pusintiligentiškus sapaliojimus apie Žemaitę ir kitus to laikotarpio rašytojus, mane apima tylus isteriškas krizenimas – reikia suvokti ir pajusti bendrą to laikmečio dvasią, kai buvusi mužikų tauta turėjo pradėti kurti savo tautinę kultūrą, kuri leistų save suvokti kaip naciją. Ir tada į daug ką žiūri ramiai ir atlaidžiai, nes suvoki, kad pats vargu bau būtum padaręs nors tiek.
Be abejo, toli Žemaitei iki Nobelio premijos laureatų, ir nelabai aš ją skaičiau mokykloje (nekabina manęs tautiškos liurliodijos), tačiau liko suvokimas – kažkas turėjo padėti bent kokius pamatus tolimesnei namo, kuriame mes šiandien gyvename, statybai
Nu nu.
Be pirmo karto neapsiėjo dar niekas, niekur, niekada…
Man skaityti įdomu, tai kaip istorija kitaip. Buitis, santykiai, tradicijos, būdas, istoriniai įvykiai ir jų pasekmės, kalbos kultūra, tarmės, sakinių sandara, pasakojimo stilius, žodžių prasmė ir reikšmė, kultūra, charakteriai ir kt.. Negi neįdonu kai močiutė pasakoja savo praeitį…oh kaip skrenda sakinys, oh koks turtas tarmė, kokie palyginimai…
Yep, pradžių pradžia visada turi būti. Nevisad ji blizganti, bet ją reikia bent jau gerbti