Benas Rupeika apie Žagatpurvius

Bir 10th, 2012 by grumlinas

Šiaip nelabai man tas Rupeika, bet užkabino vieną man svarbią Lietuvos vietovę ir papasakojo tai, apie ką žinojau, tačiau kažkaip iki įrašo nepriėjo pirštai:
Pačių šišioniškių, per šimtmečius savo noru perėmusių svetimą kalbą ir tikėjimą, gyvų bėra vienas kitas. Kiek šnekinau – jie didesni Lietuvos patriotai ir rėmėjai, nei tie, kurie nebeišlipa iš apmokamų valdiškų tribūnų. Apie tą norą germanizuotis irgi atsiras besiginčijančių, nes vokiečiai anksčiau šioje pusėje nutautino prūsus, o Kuršmarių baltiškasis pakraštys kažin ar kada labai kovojo už etninį tapatumą. Taip kalbu iš asmeniškos patirties, nes vaikas būdamas mačiau tautų kraustymą ir maišymą tuoj po karo: lietuvninkai nuo Aukštumalių durpynų, išgirdę apie galimybę persikelti į Vokietiją – tuo metu kad ir į rytinę – griebė būtiniausius rakandus ir išvažiavo visi kaip vienas. Panašiai padarė ir Lietuvos lenkai penkiasdešimtaisiais – bėgo ne tik nuo tremčių ir stribų, bet daug labiau – į didžiąją tėvynę…Kas mane stebina iki šiol – visos trobos buvo paliktos tvarkingos, švarios, jos tokios išbuvo ilgai ilgai, kol neapžėlė dilgėlėmis ir krūmais. Lietuviški marodieriai atsirado daug vėliau, kai tuščiose sodybose pirmieji niokojimo pavyzdį parodė klajokliai iš tolimesnių rytų. Paprastai jie gyvendavo vienoje trobos pusėje, kol kitą nukūrendavo… Bet tai dar nebuvo naujieji lietuvių kolonistai, vėliau suplūdę iš Žemaitijos ir iš visur kitur, kur grėsė areštai, kratos, o dėl agejotinų biografijų nebuvo įmanoma įsidarbinti…Tuometinė Pamario rajonų valdžia gana ilgai pro pirštus žiūrėjo į visus galimus tarybų valdžios priešus, kad tik netingėtų dirbti ir neatsisakytų už ačiū viršyti penkmečio planų!
2012.06.09. Gyvenimas vokiškame name ir eilėraščiai, surašyti į atminties knygą. Pasakoja Elena Ivašenkaitė – Tarvydienė iš Žagatpurvių (tarp Švėkšnos ir Saugų) Šilutės rajone.

Posted in istorija

Comments are closed.