1929 – gimė Grigorijus Kanovičius, rašytojas prozininkas, dramaturgas, vertėjas, scenarijų autorius ir režisierius
Perskaičiau apie šitą gimtadienį ir prisiminiau savo susitikimą su ponu Kanovičiumi 1990kažkuriais metais Maskvoje, oro uoste. Su kolega buvome sudalyvavę kartografinėje konferencijoje, laukėme vėluojančio išskristi lėktuvo Lietuvon. Didžiulė minia laukiančiųjų buvo suvaryta į ankštoką salę be jokių sėdimų vietų, tad rėkiantys vaikai ir dejuojantys pagyvenę žmonės sudarė tam tikrą garsinį foną, o bandymai paprašyti kažkaip padėti atsirėmė į tradicinį (post-)sovietinį „svetingumą“. Kažkaip išsišnekėjome su greta mūsų stovėjusiu pagyvenusiu vyriškiu, ir paaiškėjo, jog tai Grigorijus Kanovičius. Graži lietuvių kalba, nors jis rašė rusiškai, Lietuvon vyksta tik su lietuvišku pasu. Savo draugų rusų prašymu buvo atvykęs Maskvon su jais susitikti, pabendrauti, pasivaikščioti Arbatu. Viskas buvo čiki iki oro uosto, kuris jam padarė slegiantį įspūdį. Kaip vėliau pasakė: „Tai paskutinis kartas, kai atvykstu Rusijon. Jei mano draugai norės pabūti su manimi – laukiu jų Izraelyje arba Lietuvoje, bet tokio požiūrio į žmones kaip čia – man užteks visam likusiam gyvenimui.“
Iš Wikipedia: nuo 1988 m. iki 1993 m. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas.
Gal būtų išmintigesnis už Alenupezavičių…
Ko gero taip – pasišnekėjome tuomet maloniai su juo
Buvo kažkieno (Petkevičiaus?) toks fainas posakis, maždaug – „Kiekvienam – po savąjį žydelį“…
Kas prisimenat?
nea… 🙁
Kanovičiaus tėvas buvo siuvėjas, prašmatnius kostiumus siuvo, Petkevičiaus posakis lyg susijęs su juo.
Jį lyg ir buvo įžeidusi tautiečių vyriausybė? Nepamenu, su kuo buvo susiję?
Neprisimenu… 🙁
Daugelio metų ponui Kanovičiui!
(tiesa sakant, truputį jo pavidėjau – kalbos žinojime man iki jo la-abai toli) 🙂
Na, tau dar viskas prieš akis 😉
Ta vieta , kur tamsta stačiavote prieš reisą su Kanovičium, buvo vadinama „отстойник“. Pradinė reikšmė – vieta nuosėdoms surinkti. 🙂
Taip, žinau. Sovietinis mentalitetas, vertinant žmones – šiukšlės, nevertos žmoniškumo