1940 – Antanas Sniečkus tapo VSD direktoriumi
Buvo laikas, kai VSD Sniečkų gaudė, bet atėjo laikas, kai Sniečkus VSD sunaikino…
Šiaip įdomi istorinė asmenybė – išbūti Lietuvos kompartijos vadovu 38 metus tiek tarpukario Lietuvoje, tik „prie Stalino“, tiek „prie Chruščiovo“, tiek „prie Brežnevo“ – tkrai neelinių sugebėjimų reikia 😉
Nevienareikšmė asmenybė. Kitas jo vietoje malkų didesnių būtų priskaldęs…
…nors ir jis priskaldė…
Troy stiliumi – „Kaip aš ranką spaudžiau sekretoriui“
Naujieji KPI Statybos fakulteto rūmai. Tik ką atidaryti, kvepią dažais, dar neprigijęs pavadinimas „Penkti“, kuris asocijuojasi su Rotuše. Bendra visam vakariniam skyriui paskaita auloje – tikroje auditorijoje su pakylomis.
Baigiasi pertrauka, tačiau mes trise dar nutariame užtraukti po dūmą, nors fuksai, bet pavėluosim į tos TSKP istorijos nuobodybę. Nutylo šurmulys koridoriuje, paskaita prasidėjo, bet- anekdotai įdomiau.
Staiga atsidaro durys ir įeina … Sniečkus. Toks drūtas, neaukštas, ūsuotas, dviborčiu kostiumuotas:
– Laba diena, studentai. Na, kaip ar patogu čia?
– Laba, laba, patogu- vos išlemenam iš netikėtumo. Norim kuo greičiau dingt iš rūkomojo, bet kur tau- patalpa 6×6 prisipildo lydinčiųjų svitos. Mes įsispraudėm kukliai kampan, cigaretes užgesinę saujoj, Sniečkus atidaro kitas durys ir apžiūri gretimą – tualeto – kambarį, girdisi, kad net kabinų duris varsto… O tie iš svitos vis dar garma iš koridoriaus . Tarp jų ir valdžia – dekanas, vakarinio prodekanas Marčiukaitis…nors pritupk, kad nepamatytų. (Pamatė, įsidėmėjo ).
Sekretorius tualetą apžiūrėjo, reikia grįžti, o nėra kur – rūkomasis kaip silkių bačka kostiumuotų valdžiavyrių. Šiaip taip prasibrovė (beveik) ir su visa svita- į auditoriją.
Tylu, erdvu, mes jau ir rūkyti nelabai norim, eit paskaiton aiškiai per vėlu, tad mindžiukuojam… Po kokių dešimties minučių, išgirdę šurmulį koridoriuj sulindom į kabinas, užsikabinom kiekvienas- dėl visa ko… Kažkas užėjo, patikrino, kol atrado laisvą kabiną, nuleido vandenį… neaišku, kas, kai nutylo viskas, nejauku, bet nesėdėsi gi amžinai ten. Rūkomajame pralaukėm iki pertraukos… Tada pro koridoriaus langą pamatėm liaudies tarnų juodų volgų karavaną…
Tai šitaip Sekretorius apžiūrėjo natūroje KPI Statybos fakulteto naujuosius rūmus.
Gal sutapimas, bet po kelių dienų WC atsirado keli veidrodžiai, keli VETEROKai ir – batų elektrinis blizgintuvas. Mes girėmės kursiokams- gi paprašėm, tai jis atlaužė 3,14 dekanui, va ir atsirado…. Tik va , neaišku- negi Sniečkus pamatė, kad mūsų batai nevalyti?
o nekviete po to i mokyklas ,kad papasoktumete „kaip jus Sniecku matete“
faktas -buvo geras sliuzas kad prie visu „slydo“
Kur kas didesnis slydikas IMHO buvo Landsbergis-vyresnysis – ir prie nacių neeiliniu buvo, ir pas Sovietus,iš Australijos grįžęs, nevargo…
tik vienas faktas : sovietai kaip ji maldavo ,kad gryztu is Australijos.
Na, apie maldavimus nzn, gali būti ir urban myth 😉
zinau.Dede architektas pasakojo.KArtu su Landsbergiu dirbo.
o sovietam jis tiko: Sunus pries fasistus kovojo ir konc.stovykloj buvo kalinamas.
liuka, liuka – kiba aš nežinau, kad ir žydus jis slėpė 😉
Tiesiog reikia suvokti, kad žmonės neegzistuoja be tam tikros istorinės aplinkos, kurioje jie veikia savo įsitikinimų (arba jų nebuvimo) pagrindu. Turėk omenyje, kad Sniečkaus nėra ko idealizuoti, tačiau jis buvo „Kalės vaikas, bet mūsų kalės vaikas“ 😉
Įdomi istorija, o studenčiokui tai išvis kietai… 😉
Na, menki mes buvom studenčiokai. Vakariniai.
Turėjom eiti be skolų, kitaip armijon iškart. Daug nervų pagadino tada prodekanas.
O šita istorija buvo apie 18.55 – 19.35 , tad aiškiai po darbo valandų. Scenarijus buvo kiek įsivaizduoju surašytas kitoks, o sekretorius draugas Sniečkus – iš pradžių ne auditorijon/laboratorijon, o į WC.
Turėjo tokią madą po veinos istorijos,
ei, ei, o kur istorija?
taip ,Tamsta, jus tesiog i desimtuka.“Kalės vaikas, bet mūsų kalės vaikas“
Antra istorija, susijusi su WC ir drg.sekretorium
Gal nuo 1960 metųs Lietuvoje buvo statomi tipiniai kinoteatrai (NERINGA Kauno Vilijampolėj ir tokia pat Alytuje ir dar kitur), parduotuvės, kulturnamiai ir pan., taigi ir keli restoranai/valgyklos.
Vienas toks Alytuje, kitas Raseiniuose (o gal Ariogaloj)- pirmame aukšte valgykla, antrame restoranas. Pastatas gana įdomus, vienas fasadas lenktas, plane pusapvalė patalpa.
Tai va, Raseinių restorano atidaryme dalyvavo ir Sniečkus. Baliaus metu pasinaudojo WC.
Gal padauginęs buvo, ar ką, neaišku – bet baisiai supyko, kodėl tokia ankšta kabina.
Kitą dieną iš ryto išsikvietė Statybos reikalų komiteto pirmininką Aksamitą ant kilimo.
Aksamitas – šiaip neblogas inžinierius ir žmogus, tad jį jau chebra buvo įspėjusi apie konfuzą, tad atėjo pasiruošęs:
-Kas per kvailiai pas tave dirba, draugas pirminike, projektuoja nesąmones- net tualetų žmoniškų nupaišyti negali!!!
-Gali viską mūsų projektuotojai, draugas sekretoriau, bet SNIPŲ turi laikytis. Ir partijos linijos…
-Kokių dar snipu? Ko čia mandravoji, sakyk aiškiai, draugas!!!
-Atsiprašau, draugas sekretoriau, SNiPas – tai sąjunginės normos – STROJITELNYJE NORMY I PRAVILA. Jos privalomos visiems. Lietuvai ypač- po mums žinomo TSKP CK biuro nutarimo, už kurio vykdymą esu ir aš prieš partiją atsakingas…- teisinasi drebančiu balsu Aksamitas. (tas biuro nutarimas apie feodalų pilių atstatymą LTSR)
-Rodyk tą normą šikinykams, koks plotis turi būti. Žinau, perspėjo draugeliai tave, atėjai pasiruošęs.
Aksamitas išsitraukia, atsiverčia reikiamą lapą, rodo – plotis 80 cm. Sniečkus mato, iš tikro taip parašyta, Maskva vėl tikrins, ką ir kaip Lietuvoj stato, dar neaišku kaip reaguos į nuskambėjusį Nasvyčių NERINGOS interjerą. Bet neišlaiko vis tiek:
-Koks čia snipas/tipas – 80 cm, daryk taip, kad mano lietuviška subinė tilptų!!!
-Gerai, draugas sekretoriau, pataisysim. Kad darbo žmogui būtų patogu – Aksamitas pagauna mintį.- Viskas darbo žmogui, darbinykui, o jie būna ir dideli ne tik darbais.
-Na, supratai mane. Bet- neperlenk, viskas turi būti partijos nutarimų šviesoj. Laisvas.
Šią istoriją papasakojo vienas bendrakursis, toks jau pagyvenęs, tikras statybos inžinierius, išgirdęs mūsų pažvygavimus apie Sniečkų, kurį jis labai gerbė.
Mums- jaunikliams, ji pasirodė neįtikima- negi Sniečkus nepabijos tipinių Chruščiovo normų.
Bet bendrakursis gal buvo teisus. Pavasarį JAVOM nulėkėm į Raseinius, apžiūrėjom įdėmiai kabinas restorano WC. Iš tikro- matėsi- perdirbta. Vietoj 5 -kių padarytos 4 – ios.
Negana to. Baigdamas VISI diplominio darbo recenzentu gavau inž. Aksamitą. Užteko naglumo tiesiai /šviesiai apie tą istoriją paklaust paties jos dalyvio. Sniečkus dar buvo gyvas, o Aksamitas jau nubuksuotas iš Statybos reikalų komiteto pirmininko pareigų.
-Visko buvo mūsų amžiuj – išgirdau diplomatišką atsakymą.- Sunkus baras ta statyba.
labai įdomu, ačiū 🙂
Dabar tai visi rezistentai. LTSR labui dirbo tik kolobrantai. Lyg tai buvo kita fizinė Lietuva.
Vien Trakų pilies restauracijos istorija ko verta. Bijojo tada kažkodėl Maskvos parteigenose mūsų ūsuotojo sekretoriaus. Kažkodėl. Berods tik papeikimą įpleškino jam už tai.
Šitiek lėšų į feodalinės pilies atstatymą, kai buvo vykdomas dabar taip paniekinami mūsų vadinamas chruščiobkių masinė statyba. Kažkoks amerikonas specas pavadino tas statybas – didžiausiu pavykusiu sovietams socialiniu projektu.
O mūsuose vis tiek daryta viskas savaip. Ir Lietuvai. Bent statybose. Autostrada V-K gi irgi maždaug tais laikais padaryta. Atskira istorija ir apie Operos teatro statybą.
na taip, virtuvinių rezistentų dabar pilna 😀
O, kad tik virtuvinių. 🙂 Internete, seime ir kitur. Visur, jei tiksliau.
Dėl autostrados. Kad ji TOKIA pradėta tiesti apie 1966 metus labai didelis tuometinio LTSR transporto ministro Martinaičio nuopelnas. Martinaitis lyg tai iš Sibiran tremtų lietuvių (1861?) palikuonių, nemokėjęs lietuviškai (visiškai), padaręs karjerą , atsiųstas Lietuvon. Jo sūnus, užaugęs jau čia buvo SV-4 viršininkas, fain skaičiuodavo, kiek reikia būtinai paskyrose išvesti (priskaičiuoti) statybininkams – 0,5 litro degtinės/d.d. – atitinkamai, kai pradėjo brangt nuo 3,62 iki jau 9 🙂
Dabar juokinga, bet toji autostrada buvo gal vienintėlė tokia moderni visam šeštadalyje pasaulio ar kaip ten vadindavo CCCP save.
labai įdomios istorijos, galima dar? kad ir apie užsimintą Operos ir baleto teatrą ir dar apie neužsimintus irgi;)
Dabar priimta, kad sovietmečiu viską planavo Maskva, kiekvieną žingsnį, o aborigenams liko tik vykdyt. Tuo pačiu – visi kas tuo metu kažkiek vadovavo ar dirbo, tai tokie pusgalviai robotai, marionėtės visiškos ir t.t. ir t.p.
Panašiai ir buvo, bet ne visai taip. 🙁 Gal net – visai ne taip. 🙂
Operos ir baleto teatro statyba.
Tais laikais respublikos turėjo teisę savarankiškai planuoti ir statytis objektus, kurių sąmatinė vertė iki 0,5 mln. rub. (maždaug tipinė vidurinė 1040 vietų mokykla).
Iki 3 mln. rub. – leista patiems susigalvoti, bet tvirtinti Gosplane (Maskvoj). Stambesnius objektus, o tai jau strateginiai, kaip AZOTAS, NAFTOS PG, AE ir panašius – planavo ir kontroliavo eigą Maskva.
Tai va, kad „pramušti“ Operhausą – jokių vilčių, juolab, kad buvo jau pramušti SPORTO RŪMAI. Sužaisti su rekonstrukcija irgi niekaip nesigavo statant naują pastatą naujoje vietoje. Čia ne dramos teatras, kur ir buvo būtent taip sužaista.
Taigi, pradėta statyti su 0,5 mln. rublių sąmata. Kai pastatėm- paaiškėjo, kad kaina- virš 7 milijonų. Ar net 9? O juos ministras R.Sikorskis surankiojo iš Lietuvos įmonių, ypač visokių šaraškino kontorų viršpelnių. Viršplaninis pelnas, ta prasme…
(Taip, taip, tai tas Sikorskis, kur veršiais mus išvadino. Proferanso megėjas) Ir padarė taip tyliai, kad MINFINas nesusigaudė. KGB gal neinformavo, arba nesikišo.
Pabarė kažkiek Maskvoj, kai ta „afera“ – nauji, su tiems laikais gera įranga ir DDR šviestuvais, VARIO lakšto stogu etc – išaiškėjo, t.y. išdygo. Pačiam sostinės centre.
Lietuvos valdžia, gal net Sniečkus vienam/ kitam po papeimą įvanojo patyliukais pagirdami. Nieko naujo tais laikais taip buvo įprasta.
Na, prirašiau ČIA aiškiai per daug. Kad nebūčiau apšauktas homo sovieticum ar tiesiog sovietu – aš kaip dauguma:
-niekad nebuvau jokios partijos, taigi ir LKP (TSKP) nariu.
-sovietmečiu labai kritiškai galvojau ir net kalbėjau apie jį.
-visad norėjosi bent užtart neteisigai ir ypač – falšyvai -puolamą
-visada patiko tie, „kur žygiais, o ne žodžiais…“
O mano nuomonė, kaip ir kitų kolegų – nebūtinai sutampa su Gaspadoriaus nuomone.
Manau ne man vienam naujiena, kad Sniečkus buvo VSD direktorius. Ot, įdomu ar yra direktorių portretų galerija?
Ir dar – Antaną Sniečkų mačiau tą vienintelį kartą 🙂 🙂 🙂
Ačiū už istorijas 🙂 Homo sovieticum neapšauksim, o jei kas apšauks – turim priemonių teisingai nuomonei suformuoti 😉
Nes aš pagal politines pažiūras perėjau beveik viską 😉
O neturėtų būti VSK (Valstybės saugumo komitetas)?
Nea, čia būtent tarpukario Lietuvos VSD