Vakardienos diskusijoje išsirutuliojo mintis, kad šio pasaulio didieji siekia savo valdžią vienokiu ar kitokiu būdu paversti dinastine, O aš va pagalvojau, kaipgi galėtų atrodyti bedinastinė valdžia. Sakykime, viduramžiais susikuria valstybė, kurią valdo savotiškas ordinas, sudarytas tik iš viengungių vyrų – be šeimų, be familinių ryšių. Be abejo, turime analogiją – Kryžiuočių ordiną. Šiaip jis tvarkėsi, ir gana pakenčiamai, kol nepavirto Prūsijos valstybe, bet čia jau kita istorija.
O mes turime broliją, į kurią iš savanorių egzaminuojant atrenkami potencialūs kandidatai (vistik valstybę valdyti reikia ir smegenų), kurie po atitinkamų studijų tampa vienokiais ar kitokias valdininkais. Tarnautojai (t.y. visokie raštininkai ar pan.) lai būna normalūs šeimyniniai žmonės. Valdininkai gi, būdami tam tikra pagal rangus išdėstyta kasta, yra budriai stebimi piliečių ir, sakykime, kas kažkiek laiko vyksta jų peratestavimas, vykdomas tų piliečių išrinktų komisijų. Turtų kaupimas beprasmiškas – valdininkai išlaikomi valstybės, visas jų turtas po mirties atitenka brolijai, o už griekus komisijos gali pasiūlyti aukštesniems vadamas prasikaltėlius bausti. Ką rykštėmis, ką už grotų, o kam galvą šnai 😉
Tai va pamąsčiau, kiek būtų gyvybinga tokia valdininkų kastos sistema, ir ar iš viso atsirastų norinčių joje dalyvauti, nes asmeninio turto, galimo perduoti familijai, tai nesukaupsi. Ryšiai, korupcija? Komisijos gali padaryti rimtų problemų peržengusiems tam tikras ribas 😉
Manau, kad monarchinės dinastijos labai geras dalykas buvo ir yra.
*Nuo pat mažens priverčia mąstyti valstybės kategorijomis.
*Laikytis tam tikrų griežtų taisyklių.
*Garbės kodėkso – išretinant nesilaikančius dvikovomis, o jų išvengiančių – panieka ir atstumimu.
* Aristokratija (gr. aristokratia – „geriausių valdžia“)
Ir t.t.
Mūsų bėda ir prapultis – valdantieji mąsto kumiečių kategorijomis. Geriausiu atveju – partinėmis, o tai iš esmės – gaujos kategorija.
Kaip bebūtų apmaudu – iš postsovietinių respublikų tik lėtapėdžiai estai be jokių ten ilgamečių istorijų … et 🙁
Tarpukariu iš patriotiški nusiteikusių mužikų jau pradėjo formuotis elitas, bet sovietai labai gerai jį išretino. Dabar gi mužikai nusiteikę tik „griebk, ką ir kol gali!“
Tas tai taip. Betgi ir estus retino tiek pat.
Kartais galvoju, kad mūsuose kalčiausais beveik dėl visko – humoristas Šerėnas ir visoki ten Valinskai. Nugi , jie 20 metų kalė kalė kalė visų galvon – lietuvis lietuviui lietuvis. Nu, ten džiaugias, kad kaimyno stogas pleška ar karvė… Tai ir išaugo visa karta, kuri žino – lietuvis pavydus žmogelis, na, ką jau padarysi toki genai. Tad atleidžia ir taip silpnokus stabdžius visiškai.
Dar, bliamba, polYtikai dadeda- aplink vien priešai. Rusai, kad rusai. Gudai, kad Lukašenką išsirenka. Kai tas išsikvėps ,bus jau kita plokštelė – kad yra tokie литвины. Lenkai – amžini przekai. Latviams bus 3,14dezc, kai atsisakys dalyvauti Visagino AE statyboje.
Vat, tokia maža, pikta šalis anot filipiniečių ir kitų kitaicų 🙁
Taškas gerai sako 😉
Bet aš irgi noriu pasisakyt 😀
Tavo suminėtas modelis – bažnyčia? 😉
Plius seimūnai irgi neturi paveldėjimo teisės. Bent oficialiai 🙂
Bet ne esmė, koks yra valdymas. Tai tik įrankis -svarbu, kaip jį panaudosi. Imkim carų pavyzdį – jei jie būtų kiek rūpinęsi juodnugariais, gal tie nebūtų revoliucionavę? Beje, carus pakeitę raudoni dinastijų atsiradimo atskirai bijojo; bet neišvengė – atsirado visa kasta tų, kurie paliko vaikams dalį valdžios; bet tai galų gale sugriovė visą sistemą. Dabar galingieji vėl turi ką palikti vaikams, bet neatrodo, kad vaikai ilgai išlaikys tą galią.
Turėtų būti baisi mintis – tavo vaikai, paveldėję milijardines galias šunims šėką pjaus… 🙁
Nemanau, kad dinastijos blogai. Tai tik įrankis – ar tai blogis, ar gėris, priklauso nuo veiksmų.
O dėl privačių dinastijų – bankyriai ir visokie monopolistai, ne taip jau daug išlikę. Turint omeny, kad kiekvienoje kartoje būna sėkmingų verslininkų, milijonierių ir t.t. o va Rokfeleriai ir ten kokie Morganai ant pirštų skaičiuojami. Per pasaulį…
Matyt „geras verslininkas“ nėra automatiškai „geras tėvas“ ar „dinastijos įkūrėjas“.
Ne per daug čia smarkauju? Pažiūrėjau, kiek prirašiau… 😀
Normaliai prirašei. Galėtum tiek ir į savo blog’ą prirašyti 😉
Sakyč, gera mintis – dinastijos tėra geras arba blogas įrankis.
..tėra įrankis, kurį galima panaudoti piktam ar geram.
Kaip ir demokratija – galima šalimi rūpintis, galima naudotis 😀
Čia Mėnulio pilnatis ar ką?
Kodėl? 😉
Va va, aš irgi pagalvojau apie bažnyčią…
Ne gal, geriau dinastijos – mintis „jei sumalsi šūdą, srėbs tavo palikuonys“ yra labai prablaivanti. Na, man taip atrodo. Bet aš visuomet garsėjau beribiu naivumu… 😀
Vienžo, dinastinis valdymas geriau už ordinų/brolijų? 😉
Ordinas ar dinastija nėra didelio skirtumo. Ordinas kaip ir gali išlošti – nes valdymą galima perduoti geriausiam, kai dinastijose valdymą gali tekti perduoti tam, kas yra. Bet dinastijose daugiau paskatų rūpintis palikimo didinimu, išsaugojimu. Ordinas kas – „po manęs nors ir tvanas“ 😉
Viskas susiveda į „įmonės sėkmės priežasčių gali būti daug: gera padėtis, pigi žaliava, auksinis kolektyvas… O nesėkmės priežastis visada tik viena – blogas vadovas“.
Netikėkit, jei vadovas sako, kad neranda darbininkų; o dinastija nutrūko, nes … todėl ir todėl 😀
Rūpintis reikėjo! 😀
Reikėjo… 😉
Žiūriu, kad ne man vienam norisi klausti, ar čia ne apie Romos katalikų bažnyčią parašyta 🙂
Nea, tiesiog pasamprotavimas apie galimybę valdyti valstybę ne dinastijų (pavweldimų/renkamų) pagalba, o per fiksuotą institucijąč
Nesgi įdomu pasamprotauti va taip, nuo lempos…
Kokia bus sekanti santvarka? Kapitalizmas – jau viršūnė? Ar „socialistinio blato“ imperija? 😀
Ar tai nuo sistemos priklauso, ar nuo vadų ir vadukų?
Ar per paveldėjimą galima valdyti, ar per rinkimus? (dėl rinkimų – grynai juodas jumoras) 😀
Mes nė velnio neįtakosim istorijos, ir šie pokalbiai nieko nepakeis. Betgi labai įdomu pažvelgti į mus iš šalies. Ir iš toliau, iš perspektyvos panagrinėti 🙂
O ir mąstymui sveika abstrakcijos.