Jei tikėti mano brangiausios pateikta nuoroda, šiandien yra Blogerių [upd. Interneto dienoraščių (blogų) diena]. Su švente, nelaimės amato broliai! 😉
Ta proga susimąsčiau, kaip čia man su tuo blogeriavimu gaunasi. Šiam mano tinklaraščiui jau pusšeštų metų, iki tol bene trejetą metų reiškiausi LiveJournal, kurį mečiau, nes netenkino techninės galimybės. Dabar retransliuoju savo įrašus į LiveJournal, GooglePlus ir FaceBook, kad tie žmonės, kurie neskaito šio blogo, bet nori sekti mano įrašus, galėtų tą daryti. Šiaip kartkartėmis parašau dar į savo polit-apžvalginį ir dvarinėjimų blogus, o va dalyvavimas muzikiniame bloge kažkaip užduso 😉 Vienžo, vienu užpakaliu visų kėdžių neužsėsi…
Kai pagalvoju, kodėl rašau, į galvą lenda dvi mintys:
1. Forumuose dažnai sakoma: „Jei gali nerašyti – nerašyk!“ Matomai, negaliu nerašyti 🙁
2. Lietuvių poezijos klasikė sakė: „Lakštingala negali nečiulbėti“ Vėlgi, matomai negaliu nečiul… tfu, nerašyti.
To negalėjimo nerašyti vaisius (kartais geresnius, kartais blogesnius) mato kasdien vidutiniškai ketvirtis tūkstančio unikalių skaitytojų. Daug ar mažai – nežinau, nes praktiškai nesusimąstau, kokią čia populiarią ar tikslinę temą paklibinus, kad tą skaitytojų skaičių padidinti. Tiesiog turbūt susidarė pakančių mano grafomanijai žmonių ratas, tik kad jis toks gana tylus – pabandžiau primesti, kiek susirenka komentatorių – nu tikrai jų maksimum dešimtadalis nuo skaitančių. Na bet nors skaito 😉
Kuriant šį blogą, atėjo kaip niekad aiškus suvokimas, kad kai kurios tavo mintys gali būti įdomios kitiems žmonėms. Ir nereikia būti kažkuo ypatingu, kad žmonės atsilieptų. Kažkada, vaikystėje-paauglystėje-jaunystėje rašantys man atrodė kažkaip pakylėti virš bendros masės, nes jie sugebėdavo sudominti savo mintimis. Kompiuterizacija-internetizacija iš esmės pakeitė rašytojo-skaitytojo santykį – rašymas prarado išskirtinumą, nes dabar kiekvienas gali viešai ir plačiai reikšti savo mintis; skaitymas tapo vertybe, nes masiškasis rašytojas turi kovoti už skaitytojo dėmesį. Taip kad tie pustrečio šimto kasdien pasižvalgančių po mano ūkį kaip ir paglosto širdį, nes aš tikrai nei moku, nei noriu, nei turiu laiko generuoti ilgus pilnus didžios išminties tekstus, kurie skambėtų internetuose. Tiesiog bandau užfiksuoti tai, kas mane užkabina, nes galbūt tai gali užkabinti ir kitus. Nes pasaulis pilnas įdomių dalykų, kuriuos ne visada galime/spėjame/sugebame pastebėti. O kai kas nors parodo į tai p;irštu „Žėk!“ – tada suvoki, jog dėl to vertėjo stabtelti kasdieniniame bėgime.
Taigi, ačiū mieli skaitytojai, už jūsų dėmesį man 🙂
Šventę reikia švęsti, nelaimės kolega, o ne vėl užsiimti stebėjimais ir nusistebėjimais savimi ir skaitančiais.
Nepagydoma ir tiek. Ligą reikia priimti ir su ja susigyventi.
Nu kad aš, primetęs, kiek čia dar tų visokių galimų šventimų galėčiau priskaičiuoti, pasirenku nusistebėjimus, bo sveikata nebe ta 😉
Ačiū Jums gerb. Gintarai, užkabinėkite mus ir toliau… o mes sėdėsime ant Jūsų kabliuko…Su Jūsų švente!
ačiū 🙂
žudysiu žodžiais 😉
Sveikinu ir linkiu! 😉
Įdomu ir kitkas, va, atrodo juk nerašai moksliškai švietėjiškų filosofinių veikalų per kas antrą tarptautinį – o juk ne tik priverti pagalvot, dar ir keiti kažką 😉
Turbūt net plepant apie bile ką su protingu žmogumi kažko išmokstam?! 😉
Na, galėčiau rašyti ir moksliškiau, ale reikia, kad dar ir pats suprasčiau,ką parašęs. Skirtingai nuo kai kurių profesorių ir šiaip Blogerių-iš-didžiosios-radės 😉
O šiaip plepėjimas kai kada leidžia patyliukais susiurbti kai kurias mintis, kurios rimtame pokalbyje nebūtų paviešintos 😉
Che, čia randu ne tik mintis, bet ir požiūrį 😉 Tai irgi gyvenime praverčiantis daiktas – o tinkamų požiūrių oi kaip nesimėto ant kelio 😀
Čia komplimentas, netgi nuoširdus komplimentas 🙂
Ta proga į sceną nešamos gėlės, brangios dovanos ir merginos. Ketvirtadalis tūkstančio nenutrūkstamo aplodismentų škvalo bangomis ir stovėdami pasitinka savo i-herojus, i-veteranus, sunkios konkurencinės kovos nugairintais veidais, jaunus smegenų kūjo i-janonius, i-čiukčias-ne-skaitytojus, įvairius i-apsižvalgininkus ir liaunas i-padles. Tegu būna dar platesnis kelias kuriiuo žengia vienintelė tikrai necenzūruojama, nekontroliuojama minčiasklaida, kelias, kuriame daugiau joks piktasis skaitytojas-cenzūrščikas niekada nepavadintų „Prie didelio kelio“ kažkokiu giliai ironišku “Lakštingala negali nečiulbėti”. Nes čia niekas niekam niekada jau nečiulbės. Nei žingsnio atgal. Hau.
obleeemba, koks ilgas tostas! 😉
Na, pradžiai komplimentai ir – kvadratu, net kubu. Rašai , Gaspadoriau, gerai, svarbiausia- laisvai,ne kaip reikia, o tai ką galvoji…
Taigi, pagal gražiausią gal – 77 sonetą, nors užtektų tik trečio posmo, bet iš pagarbos ir dėkingumo perrašau visas 14 eilučių ir primygtinai prašau perskaityti visas, žinau, kad kitų rekomenduojami posmai skaitosi sunkiai:
Tiksėdamos minutės laiką skaito,
O veidrodis tau sako: žilas tu
Kad tavo mintys vėjais nenueitų,
Paskleiski jas ant puslapių baltų.
Greitasis Laikas neaplenkia nieko;
Kur tykiai bėga jis – nežino nieks.
Gilių raukšlių, kurias jisai palieka,
Jokia jėga išlygint nepajėgs.
Tai, ką galvoji tu, ką akys mato,
Kas veikia tau išdils iš atminties,
Ant popieriaus išklok: po daugel metų
Tau brangūs bus vaikai tavo širdies.
Užuomarštyje ilgąmet išnykę,
Jie ateity pravers ne vieną sykį.
Taigi, reikia ir „+“ šaltam dušui – Petro Pirmojo ukazas:
Пиши, дабы глупость твоя была видна и после
Petras I buvo labai teisus 😉
Su Švente, Kolega 😀
Tuo pačiu per tą pačią vietą 😉
Blogų, o ne blogerių diena 😀 Ne žmonių, o el. erdvės, bet nieko nieko. Sveikinam už kantrybę.
Blogų be blogerių nebūna… nu niekaip… 😉
Sveikinu!
http://edvardaspocius.wordpress.com/2012/08/31/sventines-dienos-laisves-ir-tinklarasciu-diena/
Ir jumi taip pat! 🙂
Nu. Ką mes be tavęs darytume. Pats negeri, o kitiems progas pakišinėji. Nu tai už!
Gerai, rimtai. Va daba nesumeluosiu, kad man antras dalykas įsijungus kompą po pašto yr tamystos palėpius. Visai dienai pozityvo. Už ką ir dėkui. 😉
Aha, va dėl tokių kaip tu ir verta stengtis kažką parašyti 😉
Ale ir sugalvojo blogų dieną per pilnatį paskelbti…
O gal specialiai taip…;)
Tai čia šiemet taip… Kitąmet kitoks Mėnulis bus 😉