Joan Osborne – One of Us
Klausausi vakar seno gero gabalo, ir staiga kilo mintis: „O iš tikrųjų, kas būtų, jei galėtum užduoti vieną-vienintelį bet kokį klausimą,į kurį gautum tikslų atsakymą? Ko gi paklaustum?“
Kažkaip natūraliai kyla mintis paklausti apie savo mirties datą ir valandą, bet kaip po to gyventi, žinant, kada ta riba, kai tavęs nebebus?
Analogiškai su klausimu apie pasaulio pabaigą – jei ji nenumaldomai ateis, kokia prasmė gyventi nuolatinėje baimėje?
O klausinnėti visokių tipo „myli-nemyli?“ ar „ką apie mane galvoja uošvė/bosas?“ – fignia, kiba ir taip nežinai atsakymo?
Tai va, nežinau, ar turėčiau tą vieną-vienintelį klausimą…
Labai paprasta – kurie numeriai laimės sport loto ?
Kojas pakratyti individualiai ar bendrai su visais patogiau turint daaaaaug pinigėlių
oblemba, gerazzz 🙂
Na, škiasi, tai aišku, kad gyvenimas yra paprastas. Nes nekyla joks rimtas klausimas.
Kažką panašaus ir įtariau, bet Grumlinui išsakius mintis pagaliau susidėjo.
Neturi to vieno klausimo Dievui? Taaiiišku, kad gyvenimas paprastas ir suprantamas 😀
Esam paprasti žmogai? 😉
O! Paprasti ir gyvenimas mums suprantamas 😀
Ten, kur sudėtingos asmenybės laužo galvas – į kairę ar į dešinę, mums aišku, kad tarp abiejų pusių skirtumo nėr 😀
O aš dar ir „pa nature“ puses maišau 😀
Na taip, kaslink kairės ir dešinės – reikalingos abi šiknapusės 😉
Uoaj, aš tai turėčiau klausimą. Tip top vieną. Daugiau nėr ką klaust, nes aš ir taip žinau daugiau, nei reikia vidutiniam žmogui. 🙂
Sunku žinoti daugiau, nei vidutinis – tasi slegia
Bet kai žinai, kad nepakankamai žinai- irgi slegia….
Užtai kai viską užmiršti – dėl nieko galvos neskauda 😀
Kai nežinai, kad nežinai – neslegia 🙂
🙂
Kiek valandu?
Į žvirblį iš patrankos vieninteliu sviediniu? 😉