Feed on
Posts
Comments

Apie valgymą

Pastebėjau, kad jei pamatau, jog kažkas mane atidžiai stebi valgant – užspringstu, užsikosėju ar pan. susiparinu. Jums taip nebūna?

18 Responses to “Apie valgymą”

  1. scania parašė:

    Žiūrint, kaip žiūri. Ir žiūrint kas… 😉

    • grumlinas parašė:

      kai ATIDŽIAI žiūri 😉

      • scania parašė:

        Na, kai, tarkim, barmenas atidžiai žiūri – tai čia jo bėdos 😀 O kai koks alkanas bėdžius – tada konfūzas toks kaip ir…

        • grumlinas parašė:

          Čia gal greičiau toks bendrinis atvejis – familojo etc.itd.

          • scania parašė:

            Na tada dzin, kokio atidumo žiūrėjimas. O va jei mintyse sukeikia – tada tenka ir springti… 😀
            Beje, kartais kabakuose valgau specialiai žiūrintiems barmenams: pirma suvalgau daržoves, paskui bulves, ir paskutinę mėsą. Pirma – taip valdiškas maistas skanu, antra – juokinga matyti, kaip stebi 😀 Ir kaip bando nustatyti priežastį, kodėl taip darau 😀
            Pramoga ir žiūrintiems, ir man 😀

  2. ashtroka parašė:

    Mane tai truputį erzina, galiu parausti ar šiaip lengvai susiparinti, bet nespringstu 🙂 thpu thpu thpu

  3. Njaa parašė:

    „Kąsnius skaičiuoji, ane?“ 😀
    Mėgstu taip savo garbųjį erzint. Jisai mani irgi, pinda koks.
    Ale aš kai žiūriu, tai rimtai bandau būt sąžinės priekaištu, tipo, khem, čia jau ANTRAS bliūdas košės, susiprask. >:)

  4. Giedrė parašė:

    Paprastai gyvūnai atidžiai stebi valgančius. Ar jų žvilgsnis irgi sprangina? 😀

    • grumlinas parašė:

      Nu kai Boniukas ar Kingulis stebėdavo, tai jie savo dalies laukdavo. Ir gaudavo. Bet nesprangdino 🙂

  5. Gunas parašė:

    Esate geroje kompanijoje- Anglijos karalienę draudžiama fotografuoti valgant, matyt, dėl panašių priežasčių ir dėl galimų nefotogeniškų kadrų 🙂

  6. Sveikas parašė:

    Tik kartą atidžiai stebėjau, kaip žmogus valgo. O buvo taip:
    Užsimokėjau kasoje, išsidėliojau maistą ant staliuko ir nusinešiau padėklą. Grįžtu, nieko nekliudau – jau vėlu!
    Mano vietoje vožniai sėdi kostiumuotas ponas ir sparčiai irkluoja šaukštu po sriubos lėkštę, skaniai užsikąsdamas duonyte. Silkutei prieš tai jau amen atsitiko…
    Stoviu, žiūriu. Ponui pastringa kąsnis burnoje, skubiai nuryja, sumišęs apsidairo ir klausia, ko aš taip įdėmiai žiūriu į jį?
    – Aš esu Pedro Gonsalesas, Jūsų nesantuokinis sūnus, – juokiuosi.
    Užsikosti, matau, kad nesupranta humoro…
    Nu, – sakau jam gražiai lietuviškai, – tamsta mano sriubą tašote!
    A job…!- atsako man taip pat gražiai lietuviškai, – stalus sumaišiau!
    Ir parodo man į nukrautą staliuką visai kitoje salės pusėje. Beje, jo meniu visiškai neatitiko manojo. Beje, ant jo stalelio patiekalai buvo žymiai brangesni ir visko daugiau…