Hmmm… šiandien neradau nė vieno mane sudominusio istorinio lietuviško įvykio. Į užsienius lįsti nenoriu, tad gal šiandien balius apsieis be sosiskų 😉
Kažkaip pamąsčiau, kad tuoj (na ne tuoj pat, bet vistiek gana greitai) baigsis metai ir galėsiu užbaigti šį įrašų ciklą. Aišku, kasdieninis rašymas viena tema gal kai kada monotoniškas, tačiau vistik naudos gavau – sužinojau keletą dalykų, kurie nebuvo patekę į mano akiratį. Tad iš esmės gaunasi pliusas 🙂
Nežinau, kiek naudos iš to gavo kiti, tačiau, kiek pravariau „ant greitųjų“ – praktiškai visi įrašai prakomentuoti. Škias, kažkam irgi buvo įdomu, o gal net ir naudinga. Kas mane tikrai pradžiugintų.
Taigi, dar liko trejetas mėnesių rašymo, p paskui… nzn, ar kas nors panašaus bus „paskui“, bet kažkas vistiek bus 😉
Rugsėjo 26 istorinis įvykis ir trumpas komentaras
Rgs 26th, 2012 by grumlinas
Lauksim to…“kažko“…
Nu ir aš laukisu 😉
Dvi istorijos, nutikusios vakar:
1. „Europa“. Įsuku į prekybos centro auto aikštelę, nebuvau ten senokai. Šlagbaumas. Užrašas „Lankytojams“, šalia kitas „Darbuotojams“. Kadangi prieš mane važiuvusiai šlagbaumas atsidarė, laukiu ir aš. Neatsidaro. Pastoviu, matau -tuoj susidarys eilė už mąnęs, įjungiu atbulinį. Pavyko. Žiūriu – visos pravažiuoja, išlipu, prieinu prie mašinos, klausiu dailios vairuotojos putniu biustu, toji paaiškina- spausk, ponas, tą knopkytę žalią, berods.
Privažiuoju, spaudžiu, gaunu kažkokį popieruką, varau keturis ratus/aukštus (prieky kolonos!), galų gale randu laisvą vietą, pasiskaitau poperuką- ten man parašytta, kad turiu 2 valandas, po jų -teks susimokėti išvažiuojant.
Po maždaug pusantros aiškinu jaunai kapsų porai, kad mokėti nieko nereikia, tie dėkavoja, bu net nebuvo pasiskaitę tokio pat poperuko, tik matyt dažnai būdavo aerouoste.
O kur antra istorija? 😉
Vakare, ji buvo, baisi, dar gromulavoju.:(
O šitos MORALAS – vis tik tie prekybininkai iš tikro vadovaujasi mintyse taisykle – KLIJENTAS VISADA LAI BUS KVAILYS.
Lyg sunku būtų virš įvažiavimo pakabinti plakatą LANKYTOJAMS ir PIRKĖJAMS, KVIEČIAM…
Pelnas, mielaskaliega, pelnas ir viršpelnis jiems terūpi…
Taip susiklostė, kad aš daug pažįstu žmonių, gimusių šiandien. Gal kada jie bus garsūs ir jų gimimo datas rašys internetai? 😀
Gal… 😉
Kad nekomentuojama – toli gražu nereiškia, kad neskaitoma 😉
ajooo, nujooo… ir aš pats toli gražu ne visada prakomentuoju mane sudominusius tekstus 🙁
2. Baisi istorija
Sodo kaimynas Vytautas paprašė nuvežti kitos, man nežinomos sodininkės, našlės obuolius. Nors man visai nepakeliui, viso papildomai vos ne pusšimtis km, mielai sutikau, nes su Vytautu visada viens kitam padedam.
Įbogino mašinikėn tuos trys maišus, važiuojam… Vytautas išlipo pirmas, ponia sėdi gale, kažką bando man aiškinti, nelabai girdžiu, tai džiaugiuosi, kad susiprato ir nutilo.
Privažiavus – pirmas signalas, ponia nuaiškina kur sukt, patenkam N.Vilnion, bet ne toj geležinkelio pusėn. Jau visai sutemę, nieko baisaus, apsisukam ir važiuojam toliau.
Ponia vis rodo kur sukt, bet vis ne ten. Galų gale man dašunta- taigi, ponia visai girta.
Pradeda komanduot vis agresyviau, žada kviestis policiją, kiemai pilni užstatytų mašinų, kaip taisyklė – akli, taigi tenka virtuoziškai apsisukinėti… ir taip gal devynis kartus…sukinėjausi tais N.Vilniaus kiemais virš valandos. Ne ką galėjo patarti telefonu ir Vytautas…
Ponia išlipt iš mašinos ir pasieškoti savo namo pėsčia nesiteikia:
-Tu, ką – kelio ženklų nežinai? Ieškok 22 -o namo!!!
Po eilinio – „nu, ką, negi aš išdurnėjau, kur mane atvežei?“ ponia pasipyktina, kad aš keikteliu rusiškai, bet vis tik išlipa.
Išmetu tuos maišus ant asfalto, vidury kiemo ir neatsisveikinęs, visai nedžentelmeniškai vinguriuoju tarp mašinų į gatvę…
Namie pasižiūriu internete – iškroviau 24/26 namo kieme, į kurį 22- to namo langai ir balkonai, įėjimas – kitoj pusėj.
Vakar Vytautas pirmą kartą per dešimt metų neužėjo pas mane „ant kleboniškos“ 🙁
P.S. Cherchez la femme, žinom visi karai dėl moterų etc
Betgi – bobos ir dar girtos vdrebzgi, ir dar …
P.P.S. Pardon, turėjau išsilieti 🙂
Zis iz ze piesiec 😀 😀 😀
Ooops, sorry, labai liūdna pabaiga 😉
taigi, varau in sodą, pirksiu butelaitį, kad išeitų po kelias kleboniškas.
Tasai ponas Vytautas, našlys, auksarankis/auksaburnis, 80- metis , man vis sako:
-Nu, nėr su kuom išgert. Tie, kurie galėjo- numirė. Kurie liko – negali gert.
Gal įsimylėjo jis tą našlę, baisi boba, jai apie 50-60 🙂
Nublemba, piemenką jaunesnę 20-30 metų bando nuraut 😀