1937 – gimė Virgilijus Juozas Čepaitis, vertėjas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras
Prisimenu, koks tuomet buvo politinis trenksmas, kai išaiškėjo vieno iš aktyviausių sąjūdininkų bendradarbiavimas su KGB… Tačiau Čepaitis, skirtingai nuo dabartinių vis apsikakojančių ir tebelendančių ant scenos politikierių, priėmė vyrišką sprendimą pasitraukti iš politinio gyvenimo ir grįžo prie savo darbų. Tiesą pasakius, tik dabar sužinojau, kad jis išvertė nuostabias vaikiškas knygas apie Mikę Pūkuotuką (ir todėl mes turime būtent jį, o ne kokį Vinį-ze-Pūchą), kad jis supažindino tuometinės TSRS skaitytojus su lietuvių rašytojų kūryba. Įdomi asmenybė…
„Ir šitai praeis“. Tikrai viskas užsimiršta.
Gal prieš dešimt/dvidešimt metų Užupio kavinėje nepažįstamoj kompanijoj leptelėjau savo paties gi sugalvotą (ir pergyventą) sąmojų, kad vienas mano draugas, vardu Juozas, neapsikentė bendradarbių špilkavimų ir pareiškė:
-Basta, persikrikštusiu į Virgilijų.
Po nelabai smagios tylos paaiškėjo, jog vienas atsitiktinių sugėrovų – Čepaičio sūnus.
Teko atsiprašinėti … brendžiu. Pavyko. Kadangi vaikai neatsako už tėvų veiksmus, kalbą nukreipėm kitur…
Sugalvojom beveik genialią idėją kaip Užupis gali perspjauti Monte Karlą- suorganizuoti gatvėmis retro auto lenktynes. Banalu/neoriginalu?
Taigi – lenktynes atbulomis 🙂
mjooo… nesmagus momentas 🙁
Už Čepaitį geriau vertė tik Churginas. Man, silpno proto meškučiui, Čepaičio išverstas Mikė – vienas iš geriausių lietuviškų vertimų. Kad vent pusę taip verstų dabartiniai „vertėjai“…
+1