Taip sau, blaiviam pamąstymui: be abejo, kalbant apie Gruzijos-Rusijos konfliktą, gali kilti klausimas, kas gi – mano nuomone – agresorius šioje situacijoje. Atsakymas vienreikšmis – Rusija. Žiūrint formaliai tarptautinės teisės požiūriu: osetinai, gyvenantys P.Osetijoje, gyveno Gruzijos teritorijoje. Jeigu jie naudojo Rusijos pasus ir neturėjo Gruzijos vizų/leidimų gyventi – formaliai jie buvo nelegalai, kuriuos derėjo deportuoti į Rusiją, tad Rusija turėjo užsiimti ne „taikdaryste“, o išgabenti savo piliečius. Vietoje to po „taikdarystės“ priedanga ji apginklavo separatistus ir suteikė jiems galimybę maištauti prieš centrinę Gruzijos valdžią, o tai jau vienas iš agresijos būdų. Kitas dalykas – netgi po „taikdarystės“ priedanga Rusija neturėjo teisės įžengti už P.Osetijos ribų, tuo tarpu rusų kariauna ir čečėnų-osetinų gaujos iki šiol siautėja tiek Vakarų, tiek Centrinėje Gruzijoje.
Kas, be abejo, nė kiek nesumažina Saakašvilio, bandžiusio pacifikacijos pagalba išspręsti užsitęsusį konfliktą, nekorektiškų veiksmų.
O dabar grįžkime prie pamąstymų ir apibendrinimų:
3. Įžanga
Prieš prasidedant Gruzijos puolimui beveik savaitę vyko intensyvus abipusis „snaiperių karas“. Įdomu tai, kad jau nuo rugpjūčio 2d. P.Osetijos valdžia pradėjo masinę vaikų ir moterų evakuaciją autobusais į Šiaurinę Osetiją. Nujautė puolimą? Žinojo iš žvalgybos šaltinių? Ruošėsi numatytam Rusijos kontrpuolimui? Visko po truputį? Manyčiau, kad istorija kada nors atskleis šią paslaptį, nes tokiai evakuacijai, kai gyventojai pripratę prie nuolatinių apšaudymų, vistik turėjo būti rimta priežastis.
Pats konfliktas realiai prasidėjo rugpjiūčio 6d., kai ryte gruzinai užėmė aukštumą į vakarus nuo Nuli kaimo, ten įrengė ugnies taškus ir pradėjo apšaudyti apvažiuojamąjį kelią į osetinų kaimus. Antroje dienos pusėje, maždaug 16:30 osetinai po apšaudymo sunaikino ugnies taškus, susprogdino dvi BMP ir išmušė gruzinus iš aukštumos.
Rugpjūčio 7d. Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis pakvietė osetinus nutraukti ugnį ir pradėti derybas dėl P.Osetijos autonomijos statuso nustatymo. Per televiziją jis paskelbė, kad tokios derybos bus pradėtos jau rugpjūčio 8d., o nuo rugpjūčio 7d. 18:00 gruzinai skelbia paliaubas.
Deja, ugnis ne tik nebuvo nutraukta, o dar labiau sustiprėjo. Kaip skelbia osetinų pusė, pirmieji ugnį atidengė gruzinai, pradėję apšaudyti P.Osetijos Znauro rajono kaimus. Tuo tarpu gruzinai skelbia, kad paliaubas sulaužė osetinai, pradėję apšaudyti iš sunkiųjų ginklų du gruzinų kaimus – Avnevi ir Tamarašeni, kurie gana stipriai nukentėjo – žuvo 10 žmonių ir buvo sužeista 50. Būtent šis epizodas ir inicijavo gruzinų puolimą, siekiant nutraukti savaitę trukusius osetinų išpuolius, pradėtus rugpjūčio 2d. Gruzijos policijos automobilio suprogdinimu.
Vėlgi – kaip buvo iš tikrųjų – nustatys istorija. Man asmeniškai visa tai primena Antrojo pasaulinio karo pradžią, kuriai prasidėti pretekstu tapo „lenkų antpuoliai“ prieš vokiečius. Iš tų antpuolių žymiausias – vokiečių radijo stoties Gleivice/Glivicėje užpuolimas, imituotas vokiečių, persirengusių lenkų kariškiais, vadovaujamų SS šturmbanfiurerio A.H.Naujocks’o. Bet kokiu atveju, tai galėjo būti ir gruzinų provokacija, skirta pateisinti pradėtą spec-operaciją; tai galėjo būti rusų ir/ar osetinų veiksmai, provokuojant gruzinus įsivelti į kovą, kad būtų galima pradėti kontrpuolimą. Nes logiškai paaiškinti tokį karo veiksmų suaktyvėjimą, neturint aiškaus tikslo, sunku.
4. Spec-operacija ir kontrpuolimas (pradžia)
Taigi, susidarius tokiai padėčiai, gruzinai nutarė pradėti spec-operaciją, kuriai jie buvo neblogai pasiruošę (bent taip atrodė tuomet). Operacijai vykdyti buvo paskirtos beveik visos turimos pajėgos, ilgai mokintos amerikiečių, izraeliečių ir turkų instruktorių – 3 kadrinės pėstininkų brigados (su turima šarvuotąja technika), keli specialios paskirties bataljonai, keletas padalinių, suformuotų iš rezervistų, o taip pat P.Osetijos gruziniškų kaimų pašauktiniai.
Iš esmės Saakašvilis norėjo pakartoti Chorvatijos vadovybės veiksmus, kai be mūšių buvo užimta Krajina – kurį laiką buvusi atsiskyrusi nuo Chorvatijos jos teritorijos dalis, gyvenama serbų. Ši operacija tetruko pusantros paros, jos rezultate Krajina buvo vėl prijungta prie Chorvatijos, nors beveik visi serbai masiškai pabėgo.
Planas buvo pakankamai realistiškas – Cchinvalis yra savotiškoje dauboje, apsuptoje gruzinų kaimų, pats miestas nelabai didelis (apie 1,5km pločio, 2,5km ilgio), todėl tiek lengvai apžvelgimas, tiek pilnai apšaudomas iš visų tipų ginklų, – todėl žaibiškas gerai apmokytų kadrinių dalinių (visų pirma tankų) žygis turėjo sutriuškinti taikdarių bataljoną (350 žmonių, ginkluotų lengvaisiais šaulių ginklais) ir osetinų milicininkus (300 žmonių) bei vietinius pašauktinius. Prieš pradedant žygį, gruzinų šturmuotojai Su-25 subombordavo tiek osetinų kaimus, tiek patį Cchinvalį.
Tokioje situacijoje buvo aišku, kad osetinai ir taikdariai nesugebės ilgai išsilaikyti, o po Cchinvalio užėmimo buvo galima uždaryti Rogo perėją, skiriančią Pietinę ir Šiaurinę Osetijas, ir tokiu būdu neleisti Rusijai permesti šarvuotosios technikos į mūšio lauką.
