Vakar po darbo laukiu VI forto žiede įvažiavimo, nes juo vyksta gana intensyvus eismas. Stoviu pirmoje eilėje, nes man greit išsukti, šalia laukia kitas awto, abu žvelgiam kairėn, laukiam tarpo. Drėgna diena, biškį lynoja, asfaltas šlapias. Pagaliau tarpas, reik rauti, ką ir darom abudu. Aš startuoju tolygiai, o šalia stovintis biškį papjauna sankabą ir varo „ant prakasų“. Ir aš pirmąkart gyvenime pamatau tikrai nematytą ir gražų vaizdą – šalia stovinčio awto priekinių ratų apačios paskęsta rūkelyje iš vandens, tarsi jie būtų ant debesiuko. Tas trunka akimirką, tačiau įspūdis tikrai didelis.
8 Responses to “Apie ratų prasisukimą”
-
Naujausi įrašai
Naujausi komentarai
- Tadas apie Apie / Contact
- ndl apie Apie / Contact
- Voldemaras apie Ir vėl name
- Taškąs apie Vėl namie
- grumlinas apie Vėl namie
Kategorijos
Žymos
365 žodžiai Akvarium AmyMacdonald basetėliai blog'as DeepPurple DireStraits EE-photo EG-foto Egiptas ES-foto fotopatirtis fotopuslapiai fototechnika FR-foto gabija Google+ Hiperbolė Koike kompiuterija Latvija LedZeppelin Lenkija Lietuva LT-foto LV-foto PinkFloyd PL-foto ProcolHarum Sirija SK-foto Slade SteamPunk taip buvo TheBeatles TheDoors TN-foto Tunisas UK-foto Ukraina videoteka vietelės Webshots xminde ŠvėkšnaArchyvai
Blog'ai
Citroen
Mano kūryba
Naudmenos
Palėpės radiniai
Rinktiniai puslapiai
Vertyklės
Subscribe
Metainformacija
Man tai labai gražu, kai Krakamulis ant prakasų rauna į atidaromo šaldytuvo garsą.
Erodai, katiego nemaitinat! 😉
Jo, tas bado šmėkla jau ant sofos vos lašinį beužkelia… 😀
😀 😀 😀
Jau daug metų nepamirštu tokio – įvažiuojant į sankryžą man pasirodė, jog pilkos mašinytės, pilnos vaikų, vairuotojas neryžtingai suks dešinėn, tad nemandagiai ir ne pagal KTET stoju jam greta, jis iš dešinės, kadangi labai vėluoju, tiesiog įšoku prieš pat tabūną ir varau … jaučiu , toji pilkoji mašinikė irgi kartu sankryžon galų gale įvažiavo…Duodu gazo, girdžiu – gailiai zvimbia jos variklis, įkertu antrą bėgį , gazo – 90 , zvimbimas šalia vis tiek… varau toliau, aš Mazdoj 626 vienas, mano variklis smagus 2,3 litro , ką ten toji mažytė pilkoji… opeliukas kažkoks.
Matau akies krašteliu, ją vairuoja toks vaikinukas, ir jis mane lenkia , na beveik – ir dar iš dešinės… šalia jo žmona, gale trys vaikai… o aš mašinoj vienas…
Šviesoforas, sustojam greta, keliu nykštį aukštyn – valio tam Opeliukui.
Vėliau sūnus pasakė:
-Tėvai, ten gi buvo Opel Kadet 1,6 !
🙂
Apie pilkus opeliukus – viename Marijampolės drage toks pilkasis darė visus, kol į finalą išėjo prieš pasipūtusį BMW Z3… ir laimėjo! BMW iš tos laimės startavo atbuline pavara 🙂
1,6 dyzeliukas traukia 🙂
deža vju. ar vu?..
Vakar važiuoju sau miestelio gatvele, nieko nekliudau. Matau – iš šalutinės gatvelės nosį kiša opelis visai pilkas, vairuojamas moteriškos ypatos su telefonu prie ausies. Neesu šachmatininkas, kad numatyčiau bent tris ėjimus į priekį, bet čia iškart numetu gazus, veidrodėlyje įvertinu atstumą iki užpakalyje sėlinančios mašinos, pamirkčioju stopais…
Situacija vystosi kaip seniai matytame kine: ypata, nenuleisdama telefono ir nekeisdama pokalbio tono, dirsteli į dešinę, bereikšmiu žvilgsniu dėbteli į mano pusę ir katafalko tempais pajuda prieš nosį. Sustoju. Užpakalyje važiuojantis taip pat. Pafyfinam. Pamirksim šviesom. Žmona pacypauja, pagrūmoja kumšteliu ir pakeikia. Necenzūriškai. Nelietuviškai. Moka, kai reikia, pasirodo.
Tiesą sakai: tai trunka akimirką, bet įspūdis tikrai didelis. Tik ne ypatai su opeliu ir telefonu. Asaba ramiai praplerpia pro šalį, intensyviai kažką maldama telefonu su tokia bukai ramia veido išraiška, kad aš pamanau, kad tai zombis.
Anyway, paliekame laimingi ir vėl pajudam savais keliais.