Žemaitijoje, netoli Švėkšnos, yra toks kaimas Vilkų kampas. Šiaip nieko ypatingo, tačiau man jis iki šiol kelia vaikystės prisiminimus. Kaimo pavadinimas susijęs neva su tuo, kad šioje vietoje rinkdavosi vilkai, kurie sudraskė merginą. Dar būdamas vaikas, išgirdęs šią istoriją, ją permąsčiau ir nutariau, kad jei jau merginą sugebėjo sudraskyt, tai vaiką suplėšyt jiems vienas juokas. O pro šio kaimo pakraštį kaip sykis dviračiais važiuodavome į netoli Švėkšnos esantį Vilkėno tvenkinį maudytis. Nežinau, ar mano pusbroliai-pusseserės žinojo šią baisią istoriją, tačiau aš buvau nutaręs dėl šventos ramybės jų negąsdinti, tačiau man pačiam toje vietoje širdis krisdavo į kulnus. Aišku, ta istorija mane veikė kokias porą-trejetą vasarų, paskui išaugau, tačiau ją iki šiol prisimenu su šypsena 😉
Apie Vilkų kampą
Lie 23rd, 2013 by grumlinas
Vilkų kampas, Vilkėnai, Vilkyčiai, Vilkyškiai – vilkingi tie mūsų kraštai kadaise turėjo būti… 🙂
Taip, panašu į Vilkokraštį 😉
Beje, įdomu, kad panaši legenda buvo ir apie Ukmergę, kuri kažkada buvo Vilkamergė: „Šio miesto ir rajono gyventojai paprastai mano, kad buvęs jų miesto vardas kilęs iš žodžių junginio vilko merga. Tikriausiai tokį požiūrį suformavo populiarus padavimas, kad senovėje Ukmergės miesto vietoje vilkas sudraskęs merginą“
Įtariu, kad tokių istorijų Lietuvoje galėtų būti ne viena 😉
Nu jo, visur saugodavo merginas nuo kokių tais tūsų po mišką, – ten vilkas-pilkas, dar ir kiškis-piškis 🙂
hmmm… lapės, matyt, tuo metu nebuvo tokios pavojingai paplitusios, kaip dabar 😉
Dar viena tokia istorija, neprieštaraujanti pirmąjai:
„…į miškingą KAMPĄ ties Ašvos ir Švėkšnalės sankirta medžiotojai su varovais sugindavo žvėris, kurie pakilusio upių vandens neįveikdavę – ten užspeistus, daugiausia vilkus, ir medžiodavo…“
http://www.silutesnaujienos.lt/index.php/home/naujienos/3145-paminklas-vilk-kampo-vietovardiui-aminti
nuva, reiks nufotkyt kada tą monumentą nuvažiavus
O kur dabar visi vilkai?:)
nebeyrA…
„… įvertino vilkų ir lūšių gausą 348 girininkijų miškuose. Juose suskaičiuota 300 vilkų ir 50 lūšių.
Daugiausia vilkų – 29 – žiemos pabaigoje gyveno Jurbarko urėdijos administruojamuose valstybiniuose miškuose, Švenčionėlių urėdijos miškuose – 24, Šilutės – 23, Vilniaus – 15. Apskaitų metu vilkų neaptikta Kauno, Kėdainių, Utenos ir Zarasų urėdijų valstybiniuose miškuose.“
„…pareigūnas neabejoja, kad skaičius bent pusantro karto didesnis už valstybiniuose miškuose nustatytą šių rūšių gausą.“
Patiko vieno medžiotojo aiškinimas per TV – vilką sumedžioti tai „aukštoji matematika“
Pasirodo, nors tų vilkų gal ir mažiau, bet bėdos nuo jų, kaip nuo tikrų vilkų, o ne tų nupiepelių, kur zoologijos sode, dėl kurių tiesiog gėda ir nepatogu prieš vaikus
http://www.15min.lt/naujiena/verslas/zemes-ukis/birzu-ukininku-pievose-prasidejo-kruvinos-vilku-puotos-313-355867
o ko iš vilko norėti – ans gi vilkas, laukinis plėšrūnas-grobuonis
Nesuprantu, kaip su vilkais tvarkosi lenkai, pas kuriuos plėšrūnų medžioklė išvis uždrausta. O kaip pokary Lietuvoj gyvulius sugebėdavo išsaugoti, – juk 1948 m. buvo 1700 vilkų? Pagal spaudoje nuolat pasirodančių panašių pranešimų dažnį atrodytų, kad tuomet gyvuliai išvis sunkiai galėjo išgyventi, juolab jokių techninių priemonių juk nebuvo. Gal gerus keturkojus sargus turėjo? Nežinau, o gal kam tai naudinga… Beje, vilko kailis su kaukole – 4-5 tūkst. Lt.
Lenkai gelbsti 🙂
http://www.smigiel.pl/files/upload/image/2012/plakaty/wilki_plakat.jpg
O lenkus gelbsti berods kokis tai Podhalės aviganis:
http://www.vilkai.lt/ukininkams/podhales-aviganiai
P.S. Šiaip vilkų populiacija berods gerai reguliuojasi net nemedžiojant. Tik dabar supratau, kodėl pokariu ji buvo žymiai padidėjusi, nors atrodytų maisto visiems turėjo trūkti. Juk „patrankų mėsos“ netrūko…