Susidomėjote, kur čia tas Grumlinas įmaurojo savo Padangiuxu? Taigi praėjusią savaitę mudu su brangiausiąja padarėme kasmetinį-tradicinį turą po liankų žemę. Įspūdžių bus kiek vėliau, dabar apie šiokį tokį nuotykį. Šiaip kaip senas nukvakęs pirdylqa esmi konservatorius ir labai skeptiškai žiūriu į visokius elektron-barškučius. Visad važinėdavau užsienyje „pagal žemėlapį“ ir nesu paklydęs (nuklydimai kokį 100m į kitą pusę nesiskaito pagal „5 sekunčių taisyklę“ 😉 ) Šiemet nutariau pabandyti pavažinėti, naudodamasis navigacija, nors keletas iki šiol buvusių bandymų mano skepticizmo neišvaikė. Yep, nepažįstamame mieste puikus daiktas, jei tik žemėlapio duombazė labai nepasenusi. Pagrindinė problema – po kažkurio laiko prarandi suvokimą, kur esi, ir tik automatiškai vykdai komandas. O navigacijos mergiotė smegenėlių neturi, deja…
Tai va, susiplanavau aplankyti keletą vietų Lenkijos-Rusijos pasienyje (buvome apsistoję Węgorzewo’e). Na, tai, kad numatytus punktus turi lankyti tik eilės tvarka, kitaip tave atkakliai varys į jau aplankytą vietą, jei vietų aplankymo eilės tvarka pakito – tą pergyvenau, išmesdamas iš vietovų sąrašo jau pravažiuotus taškus 😀 O va vieno dalyko nenumačiau… Netoli Lenkijos-Rusijos sienos buvo pora dvarelių, į kuriuos norėjau užmesti akį. Šiaip ten nieko ypač įdomaus nebuvo, jei ką, išskyrus važiuoklės barškinimą kaizerio ir aloyzičiaus nutiestais keliais. O cirkas prasidėjo tada, kai, vadovaudamasis navigacijos nurodymais, jau ir pravažiavau buvusį dvarelį, tačiau mergiotė drąsiai mane varė vis tolyn apžėlusiu žvyrkeliuku. Nu ką – ji geriau žino. Aha, kaipgis, kaipgis… Iš pradžių žvyrkeliukas buvo tik apžėlęs žole, paskui laipsniškai perėjo į išvažinėtą apžėlusį lauko keliuką, kol galų gale patapo beveik provėžomis pievoje. Be abejo, Padangiuxui teko pasistiebtį į paaukštintą padėtį, bo ten visokie žemesni pepelacai būtų tikrai pasikabinę provėžose ir duobėse. Nu ir ką – pavažiavus taip porą šimtų metrų, navigacija žaviu balsu pranešė: „Kelionės tikslas pasiektas, dabar apsisukite ir grįžkite atgal“. Viena vėžė, iš abiejų pusių grioviai, atgal atbulam varyti – žėk, dusliarką įbesi kur į žemę… Nu ką, varom pirmyn, vistik turėtų būti koks nors apsisukimas, nes keliukas tikrai važinėtas, o ir laukas iš vienos pusės bei pieva iš kitos dirbami. Nu traktoriais, be abejo, ne kokiais lupinezais, bet vistiek… Tai taip myniau dar kelis šimtus metrų, kol pagaliau šone pasimatė kaip ir įvažiavimas pievon, kur galima buvo bandyti apsisukti. Sustojau, padariau šią istorinę fotkę (vėliau jau pagal žemėlapį išsiaiškinau, kad tas miškas fone – jau Rusija, iki kurios buvo likę gal pora šimtų metrų 😀 ). Patikrinau pievą, ar neužklimpsiu, apsisukau, sugrįžau tomis pačiomis vėžėmis. Mjooo, nujooo, blemba…
Tai va, mielieji, navigacija yra čiki, o va žemėlapis super-čiki 😉
Navigacijos spindesys ir skurdas
Rgp 11th, 2013 by grumlinas
Che, būna ir taip 😀
Tai kelionę planuojant reikia vartyti žemėlapį, pasklaidyti gūglio ir kitus mapsus, pažiūrėti vietovę iš oro ir kosmoso ir tik tada kurti maršrutą. O – ir dar streetview ant kertinių sankryžų.
O gėpėsė programos – na, joms londonijume pirkėjų yra milijoną kartų daugiau, nei tų, kurie belsis į tuos miškus, tai spėk, dėl kurių gėpėverslininkai stengsis? 😉
Šiemt važiavome in liankus be aiškaus maršruto – prosto prie Mozūrų ežerų, apsistoti kur nors, o iš ten, vakare pasižiūrėjus lankytinių įžymybių – kitą rytą važiuoti jas apžiūrėti. Žemėlapyje viską susiplanavau, ir navigacijon suvedžiau, o va tikrovė visad įneša pataisas 😀
Na, jei be plano – tai čia buvo kaip tik tikėtasis netikėtumas, nuotykis ir atminimo vertas įvykis 😀
Turėjom ir mes panašų nuotykį Polonijoje- įvedė į mišką ir meiliai sučiulbėjo: Atvykome į tikslą !
Pasidarė įdomu- kodėl litwinam tokie nuotykiai įvyksta Polonijoje? Ne vienas pasakojo….
„Litewski chamie, uklčknij przed polskim paniem!“ 😉
Ekspromtai visa būna su nuotykiais, todėl tai ir yra ekspromtai 🙂
na man buvo pasiule sukt kairen vidury tilto per upe Ispanijoj
Kadangi pas mus 99 proc. išvykų pasitaiko beveik kaip „kur akys veda“ ir juolab be išankstinio streetview’o apžiūrinėjimo, tai „tetulė“ dažniau gėris nei trukdo. Pora sykių tikrai suklaidino – klydinėjant šunkeliukais aplink Ignalinos AE bei dar sykį Vilniuj – žmoną nukakino į kitą galą, nes pavadinimas dubliavosi. Šiaip „laisvų akių įranga“ kaip ir nebeatsiejamas kelionės atributas, net jei pameluoja – tada gali sočiai išsikolioti be skriaudos šeimyniškiams, bloga juk vien „tetulė“ 🙂
P.S. šiaip turbūt visos navigacijos kažkiek klysta ir net ne visada lieka aišku – ar dėl įrašyto žemėlapio klaidų, ar dėl GPS pagrybavimo.
Čia bėda buvo duombazėje, kur gyvenvietės taškas numestas bile kur
Man tai primena, kaip pernai as pusdieni ieskojau Miloszo sodyba Krasnogrudoje 🙂
Ir kur pasiūlė nuvažiuoti?
Pradesiu nuo to, kad keliavau as truputi kitokiu budu – nuo Lazdiju autostopu ir pesciomis. Taip va, tose vietose visi keliai vede nezinoma kur, o vietiniai gyventojai rode kelia i visiskai ivairius puses. Radau tik su policijos pagalba.
Aišku. Su awto grįžimas ne toks skausmingas, pėsčiom tai kojos vargsta…
gerai kad i baznycia nevaikstai, o tai ir ten primustu 🙂
Gerai, kad kewlių į bažnyčią neleidžia, bo ant altoriaus užliptų 😛
neteisinga liaudies isminti 😛 http://www.artencordoba.com/English/FERNANDINAS-CHURCHES/PHOTOS/SAN-PEDRO/SAN_PEDRO_MAIN_ALTAR_08.jpg
😀
Va čia ir visa mistika. Seniau žmonės turėjo tik lėtas mašinytes, nebuvo navigacijų, mobiliakų – bet kažkaip ir suspėdavo visur, ir viską rasdavo, o dabar – ir ratai greiti, ir technikos pilna – o vis laiko trūksta, ir pasiklyst lengva 🙂
Tai čia pasitikėjimas technika kaltas 😉
Gali būti – yra tekę skaityti, kad žmonės aklai tikėjo navigacija, liepiančia važiuoti tiesiai, nors prieš akis matėsi ežeras 😀
[…] pora iš jų tai veikiantys ūkiai be jokio grožio, trečias praktiškai griuvėsiai. Čia navigacija man iškrėtė bajerį, kai, atvedusi prie Mieduniszki Małe dvaro, liepė važiuoti toliau lauko keliu. Ir važiavau, kol […]