Mes visada gyvename pasaulyje, kuris mus kažkiek tenkina ir kuris kažkiek netenkina. Kažkada gyvenom sovietiniame pasaulyje, skundėmės juo, tačiau iš esmės daugumai mūsų jis nebuvo blogas. Dabar gyvename vartotojiškame pasaulyje, vėlgi skundžiamės juo, tačiau iš esmės jis vėlgi daugumai mūsų nėra blogas. Paradoksalu, ar ne? Taip yra todėl, kad dauguma mūsų yra įsisavinę vieną gana paprastą, tačiau efektyvų principą, ir juo vadovaujasi pasąmonės lygmenyje:
Visur, kur bebūtum, gyvenk pagal pasaulio, kuriame tu esi, dėsnius, ir panaudok šiuos dėsnius, kad nuo jų išsivaduotum.
Skamba paradoksaliai, tačiau tai veikia. Ir čia vėlgi verta prisiminti senuką Darviną, kuris būtent ir teigė, kad išlieka ne patys krūčiausi, o tie, kurie labiausiai sugeba pristaikyti. Užtenka prisiminti, kaip 1990 metais Lietuva sėkmingai panaudojo rinkimus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą tam, kad ta Aukščiausioji Taryba paskelbtų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Okupantas visą laiką sėkmingai naudojosi įstatymais savo valdžios legalumo iliuzijos palaikymui, bet staiga gavosi taip, kad tie įstatymai atsisuko prieš jį patį. Be abejo, suveikė ir aibė kitų veiksnių, tačiau juridinė Nepriklausomybės atkūrimo sudedamoji būtent yra sėkmingas pasinaudojimas okupacinio pasaulio įstatymais.
Taip, išskyrus „nebuvo blogas“. Tam yra tik viena priežastis – mes nematėm, kaip gyvena žmonės. Jei koks sovietinio elektriko kaimynas būtų belgas elektrikas, su belgiška alga, belgišku gyvenimu ir belgišku požiūriu – sovietinis elektrikas nė velnio nebūtų patenkintas. „Nebuvo blogas“ išskirtinai tik todėl, kad mes nematėm, kaip žmonės gyvena. Geležinė uždanga laikė mus žabalais kvaileliais. Dar ir dėl to, kad nesugebėtumėm pasinaudoti dėsniais, kad išsivaduoti.
Tai va toks lyrinis nukrypimas, kuris nieko nekeičia, ir yra skirtas tik kokiam štrichui išryškint 😉