Feed on
Posts
Comments
«
»

Apie neo-osmanizmą

Gru 23rd, 2013 by

Kalbėdami apie dabartinę Turkiją, kai kada dabartinio jos premjero kaip-jis-ten? veiklą apibūdiname kaip neo-osmanizmą, t.y. visa tai matome kaip bandymus atkurti kažkada egzistavusią Osmanų imperiją ne tiek teritoriniu, kiek įtakos aspektu. Tik va tas neo-osmanizmas kažkaip stengiasi neprisiminti, kaip sekėsi klasikiniam osmanizmui. O sekėsi jam neypač jau nuo XIXa. pradžios, kai Osmanų imperija pralošė:
tris karus su Rusija – 1812, 1829 ir 1878m.
Graikijos Nepriklausomybės karą 1827m.
tris karus su Egiptu – 1832, 1839 ir 1840m.
1912-1913m. karus su Italija, Graikija, Serbija, Bulgarija ir Albanija
Na, ir kad mažai nepasirodytų, Osmanų imperija 1PK (1914-1918m.) metu prisijungė prie Vokietijos ir Austro-Vengrijos, tad pralošė ir šitą karą
Vienžo, prieš imantis kokios nors politikos, verta pasimokyti istorijos… 😉

Posted in istorija

2 Responses to “Apie neo-osmanizmą”

  1. Siaubas parašė:
    2013/12/23 13:41

    Jie labai puikiai moka tą istoriją, tik kad tą versiją, kuri visaip išpoliruota ir išcackinta, kurioje nė kvapo nėra apie tai, kad 85% savo gyvavimo laiko Osmanų imperija praleido lėtame kolapse. Panašiai, kaip tas propagandinis mėšlas, kuriuo yra indoktrinuojamas visas Kremliaus mažojo princo Muitų sajūzas.
    Girdėjau kalbų, kad ir mūsų parlamentas rengiasi kurti kažkokią istorinės atminties kontorą. Kaži kiek prireiks laiko, kad eilinis valdžion prasimušęs sociopatas ir pas mus kalbėtų apie Lietuvos sovietizacijas ir grįžimus į Sniečkaus aukso amžių?

    • grumlinas parašė:
      2013/12/23 20:37

      Istoriją reikia žinoti ne išpreparuotą-iškastruotą-išpudruotą, nes kitaip iš jos gali pasimokyti ne to, ko reikėtų. Turim mes momentų savo istorijoje, kuriuos kažkodėl užmiršome, turime ir tokių, kuriuos nuidealizavome