Kiekvieną kartą, būdamas londonuose, aš susimąstau, koks visdėlto margas tas pasaulis už buvusio soclagerio ribų. Margas tiek žmonėmis, tiek jų gyvenimo aplinka. Mes, kurių šaknys, nori-nenori, yra sovietmetyje, savo laiku buvome pasmerkti gyventi vienos partijos ideologiškai harmonizuotame pasaulyje, kur viskas buvo gražiai sudėliota beigi numatyta, kaip gyvensime kitą penkmetį. Ir staiga įvyko BUM!, ir staiga prieš mus atsivėrė visiškai kitoks pasaulis, kuris toks įvairus, kad jis ir sutvarkytas, ir padrikas tuo pačiu momentu.
Eidamas per Camden Town ir žvelgdamas į aplinkui beverdantį Londono jaunimo gyvenimą, aš suprantu, kad mūsų pasaulis, kokį mes jį pažinojome, griūva. Jei jau ne sugriuvo. Gerai tai ar blogai – kai ada ir nežinau. Nes nežinoma ateitis ir kviečia, ir baiguna. Ir ją reikia priimti, nes nuo jos pabėgti nebeišeina.
Apie griūvantį pasaulį
Spa 31st, 2014 by grumlinas
Man panašios mintys buvo prie … Monos Lizos. Pamatęs minią tiesiog atsisėdau ant suolelio ir žiūrėjau į plūstančius link to labiausiai komercializuoto šedevro. „Snobai“ – net toks užgaulus apibūdinimas lindo mintysna.
Bet kokie jie skirtingi – baltaveidžiai, hindusai, azijiečiai, juodaodžiai ir dar ten visoki. Net eks sovietikai neįprastai pritilę.
Yep, mateu ir aš tą grūstį prie Mona Lizos. Košmarijus… 🙁
Nu tai, ką čia daba. Griūna tai griūna, šiaip tai ir nestipriai laikėsi – ant melo pamatų. Sugrius – tai sugrius. Nėra ko bijoti, tik saugotis per galvą šiferio lapu negauti ir tiek.
O va kad naujasis statomas ant tų pačių melo pamatų, tai glumina, gąsdina ir varo į egzistencialistinę depresiją.
Išorėj blizgučių daugiau, viduje – ta pati viena funkcionierių partija. Tik skyrių daugiau ir pavadinimai blatnesni.
Pasaulis kas kažkiek laiko vis sugriūna, bet tebeegzistuoja 😉