Su mano geresniąja puse vakar pasivažinėjome jos vaikystės/paauglystės/jaunystės vietomis. Tipo kur važiuodavo atostogauti pas močiutę į kaimą ar šiaip atostogų, o paskui jau ir mudu kartu lankydavomės. Pokyčiai didžiuliai, daug kur į liūdnąją pusę. Labai saulėta karšta diena, įdegiau rankas per awto priekinį stiklą
Fotkės sudėtos į Flickr galeriją, toliau trumpi komentarai. Įrašas toks daugiau familinis, t.y. tiems, kas prisimena tas vietas.
Pirmas sustojimas: Lynelio ežeras.
Kažkada ten būdavo galima sustoti ir išsimaudyti. dabar netgi užrašas „Lynelis“ nuo aikštėlės nuimtas, priėjimas prie ežero per šabakštynus, įbristi vandenin galima, o va aplinkui vaikščioti reikia ypač atsargiai: viešojo tualeto aikštelėje nėra.

Antras sustojimas: Daugai.
Anuo metu ten būdavo galima nusipirkti labai skanaus pyrago, kepamo vietinėje kepykloje (teko ir man jo valgyti tikrai skanus). Dabar beliko Maxima ir vietinės neypač-parduotuvės. Užtai miestelio aikštė išgražinta, bet man neužkabino akies – perdaug visko. Pliusas – sutvarkytos ežero pakrantės.

Trečias sustojimas: Glūko ežeras.
Savo laiku topinė mūsų familijos poilsiavietė palapinėse, kol dukra, sulaukusi 5 metų, užprotestavo prieš normalaus tualeto nebuvimą ir mums teko pereiti prie labiua civilizuotų poilsiavimo būdų.
Dabar poilsiavietė aptvarkyta, pilna žmonių.

Ketvirtas sustojimas: ex. geležinkelio stotis „Artilerija“: straipsniai iš OlitaOrany ir Miestai
Kažkada, bepoilsiaudamas prie Glūko ir beslampinėdamas po apylinkes, buvau nustebęs, suradęs iš pradžių buvusį vandens bokštą, o paskui ir pačią buvusią stotį. Tuo metu atspėti, kas tai, nebuvo šanaų, tai man tas ir pasiliko mįslė kokiemas 30 metų

Penktas sustojimas: Senoji Varėna.
Pro Senąją Varėna pravažiuodavome daugiausia nesustoję, nebent parduotuvėje apsipirkti. Bjauriausia vieta buvo sankryža ant kelio Wilno-Druskieniki (bjauresnė vieta tik ant kelio Trocki-Preny netoli Jiezno). Dabar toje vietoje normalus žiedas su prabangia metaline… ėėė… eee…, vienžo tipo skulptūra.

Šeštas sustojimas: Razumnos kaimas.
Mano geresniosios pusės super-nostalginė vieta. Deja, senelių sodyba, kažkada parduota kaimynams, – skausmas ir liūdesys

Septintas sustojimas: Kalesninkai.
Prabangus bažnytkaimis, iki kurio su močiute vaikščiodavo mano geresnioji pusė. Šiaip nieko, gražu ten. Kalesninkai vietiniams lietuviams buvo tarsi rytinė Oikumenos riba, nuo kurios į rytus gyveno „tie lenkai“ ir padoriam lietuviui ten nebuvo ką veikti.

Aštuntas sustojimas: Eišiškės.
Kadangi Eišiškėse mudu su brangiausiąja esame buvę gal kartą gyvenime, tai nutarėme, nebodami galimų drakonų ir kitokių pavojų, išvažiuoti už civilizacijos ribų ir apžiūrėti tuos kraštus. Nu ką – nieko, ir ten galima gyventi. Eišiškėse vietinėje parduotuvėje nusipirkau mineralinio, bo išgėrėme visas atsargas. Pirkėjai šneka vietine beveik-lenkų kalba, pardavėja su jais bendrauja žodis rusiškas-žodis lenkiškas. Aš tai molča padaviau eurą už 2 butelius mineralinio ir nestresavau vietinių savo lenkų kalbos žiniomis
Miestelyje, nelipdami iš awto (mumi ištiko tinginius vulgaris priepuolis) nufotkinome bažnyčią ir pasukome atgal.
Tai va tokia faina išvyka gavosi.

Glūkas, Glėbas, Varėna. Neretai
Po keliskart per metus.
Ant Varėnos žiedo tas kažkas visada išsiveržia žodžiais mamajaus kepurė. Nežinau, nei kas tas mamajus, nei kokia jo kepurė, bet kaskart pamatęs…
Šeio yra tokia Monomacho kepurė – Rusijos carų karūna https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A8%D0%B0%D0%BF%D0%BA%D0%B0_%D0%9C%D0%BE%D0%BD%D0%BE%D0%BC%D0%B0%D1%85%D0%B0
Ne tas. Kažkas plokštesnio
Dažnai prasuki ten ar kartą kas dešimtmetį?
grubiai kas 1-2 metai
Galvos neskauda? Aš kai pradėjau ten važinėt negalėjau gert. Žiauriai galva ant rytojaus plyšdavo. O jei antra dieną – nieko. Kol supratau, kad nuo gryno oro

Pušynai!
Dabar jau nieko, nu ir alkopramogos gerokai santūresnės
nu nea. Aš kai praktiškai nebegeriu, tai ir grynas oras nebekenkia
Drąsus labai? O miškan be kavos?
Man būtų ragai 
kavą teko apriboti
Man dar priešaky. Bet nebetoli. Kavos ribojimas

Visai atšalsiu
yep, viskam savo laikas