Šiandien pietums užsimaniau nusipirkti skardinę troškintos jautienos (kurią dar iš įpročio pavadiname „tušonke’). Su juoda duona ir marinuotais kornišonais – jėginis patiekalas 😉 Šiaip kaip ir nebloga, tačiau bevalgant prisiminiau, kaip atrodė anų laikų „tušonkė“ ir palyginau mintyse. Dabartinė – malta mėsa su visokiais „priedais“, taukai. Kainos įvairios, parduotuvėse pilna. Anuometinė – mėsa gabaliukais, pipirai+lauro lapeliai, taukai. Kainų kaip ir nebuvo, nes nusipirkti buvo neįmanoma. Iš kur gaudavome? Iš kariškių (nes anuometinis praporščikas negalėdavo ramiai užmigti, kasdien ko nors nepavogęs iš dalinio) – skardinės dėžutės be užrašų – arba „po blatu“ iš laimingųjų, prieidavusių prie išsvajotos gėrybės 😉 Kodėl „išsvajotos“? Pabandykite surengti turistinį žygį be „tušonkės“ – suprasite.
Ir dar prisiminiau – anuomet žmonės ir patys konservuodavosi stiklainiuose kažką panašaus į „valdišką“ tušonkę, tik kur kas daugiau mėsos ir prieskonių. Teko valgyti – NIAM-NIAM-NIAM 🙂
Nostalgija, vienok… Bet ne tarybiniams laikams, ne – tas nuolatinis visko trūkumas (apart lozungų) užbrėžė pakankamą ribą sąmonėje, kad trokščiau sugrįžti.
