Kovo 11 su geresniąja puse sumąstėme, kad reiktų nuvažiuoti į Žemaitiją prosto pasisvečiuoti pas gimines. Nu tai popiet ir išvažiavome. Pakelės pilnos grįžusių paukščių: gulbės, pilkosios ir kanadiėns žąsys, pilkosios gervės, daug plšrūnų. Želmenyse nemažai stirnų, matėme porą lapių. Tuo pačiu apžiūrėjome šventėms pasipuošusią Švėkšną.
Kitądien su familija išvažiavome į Klaipėdą. Rytas buvo aniukęs ir vėsus, vėjuotas. Apsilankėme buvusiuos laivų remonto įmonės teritorijoje pamažu besikuriančią laisvalaikio zoną. Keli puikiai atrestauruoti ir pritaikyti naujoms reikmėms pastatai, keli įdomūis paminklai, mane sudomino kurėnas, visi susižavėjo prie pasukamo tilto esančiu vaiduokliu. Vienžo faina vieta. Gaila, kad Klaipėdos pilies muziejus buvo uždarytas, reiks susiruošti ten vasarą.
Paskui nuvažiavome prie Klaipėdos uosto vartų, kur nebuvome jau bene šimtą metų. Pakeliui pamatėme mieste vykstančių hibridinio karo pratybų epizodą – kažkuris patrulis, tik neiašku – gerieji ar koloradai.
Uosto vartų molas sutvarkytas, pastatytas turėklas, kad būtų sudėtinga nuliti ant suverstų betono blokų. Šiaip gavosi smagus pasivaikščiojimas. Grįžtant į Klaipėdą, vėl matėme kariškius tiek su awto, tiek su M113 šarvuočiu, o išvažiuojant susitikome jų visą koloną. Fotkių nepadariau, bo buvau vairuoklis 🙁
Paskui sumąstėme, kad reiktų nusipirkti rūkytos žuvies. Nu tai ir apvažiavome žinomus taškus, kur nusipirkome: Priekulėje rūkytą upėtakį ir kažkokių įdomių silkių aliejuje, Drevernoje rūkytą šamą, Sakūčiuose rūkytą jūros ešerį ir riebžuvę. Tokia tipo gurmaniška kelionė. Grįžtant išlindo saulutė ir patapo gražu, ypač ten, kur kelias nuo Sakūčių link Šilutės eina pylimu tarp potvynio užlietų laukų. Nuostabus vaizdas, ypač ten, kur susirinkusios gulbės.
Pasėdėję su giminėmis, susiruošėme atgal, tik jau nebe autostrada, o Panemunių keliu, kur vistgik sustojau padaryt dar kelis kadrus.
Grįžome jau vėlokai, tai kol sutvarkiau fotkes, net savo tradicinės info peržiūros nebespėjau padaryti 🙂
Nu vat taip mes ir prašventėme Kovo 11 😉
Visada imponuoja miestai, vietos kurios turi nedidelių skulptūrų ar jų ansamblių: prieinamos pačiupinėti, paglostyti, apkabinti ar užsiropšti. Draugiškos, žodžiu. Ne monstrai, gelažiniai, betoniniai ar granitiniai.
Tai va tas šuniukas gerokai apčiupinėtas 😉
Jei tai „Tokia tipo gurmaniška kelionė“, tai kur Skaudvilės koldūnai? Gal jau ir nebėra jų?
Ne Skaudvilė, o Viduklė? Uždaryta iki kokios balandžio 1d., kiek žinau
O , ir Skaudvilė turi savo koldūnus?
Gal ne tuos iš sovietmečio. Sumaišiau miestelį 🙂
Geras būdas švęsti 🙂
Uhu 🙂
Šiaip, tai kovo 11 kelionė apsipirkti į Lenkiją irgi geras būdas paminėti Nepriklausomybę. Rimtai. Juk nepriklausomybė – tai ir galimybė rinktis duoną. Ne tik vėliavėles. Gal tie žmonės ir ne visi supranta šitą tokiais žodžiais, tiesiog naudojasi ilgu savaitgaliu, bet vis tiek – naudojasi laisve. Puiku.
Nu taip – mūsų valia važiuoti apsipirkti, o ne plakatus per pervomajaus dmonstracijas už 10rb tampyti 😉
Ir pats apsipirkimas kitoje šalyje – be vizų, be saugumiečio, tiesiog sėdai į polksvagenį ir nupylei. Kaip į paprastą parduotuvę – kuo ne simbolika? 😉
Va būtent – tarsdi apsipirktum gretimame kaime