Kažkaip susimąsčiau, kuriam galui man reikalingas fotografavimas. Nes jis reikalauja pastangų. Sunku yra priversti save kasdien pagauti KADRĄ. Kurių yra aplink, tik mes dažnai esame per tingūs pastebėti ar tuo momentu neturime fotiko užfiksavimui. O juk geras kadras tebelieka geru ir užfiksuotas mobiliaku. Paskui sunku peržiūrėti fotkes ir nužudyti tas, kurios tikrai nevertos gyventi. Dar po to sunku patvarkyti fotografiškai tas, kurios liko gyvos po fotocido – iškadravimas, apšviestumas, kontrastas turi perteikti tai, ką matei (ir jautei) tuo momentu, kai fotografavai. Publikavimas yra irgi sunkus, nes tai yra tarsi vaiko paleidimas savarankiškam gyvenimui – kaip besidrąsintum, o kritika vistiek žeidžia širdį 😉
Tai vat ir nežinau, kuriam galui fotografuoju, jei tai taip sunku. Gal nebent todėl, kad tai užpildo kažkokią mano asmenybės dalį.
Apie fotografavimą
Spa 25th, 2008 by grumlinas
Mintis apie fotografavimą nesunkiai pritaikytume ir tinklaraščio rašymui… Arba dar kam kitam…
O apie kritiką – žeidžia ji ar ne, priklauso tik nuo mūsų pačių. Kaip mes tai suvokiam.
Manęs kritika nežeidžia, kur kas labau nesmagu, kai ta mintis, kurią įdedu – lieka nepastebėta 🙂
Na, dėl minčių pritaikymo tinklaraščio rašymui – taip, reikia tam tkro nusiteikimo kasdien sistemiškai prisėsti ir kažką parašyti. Tsakant, atidirbt tinklaraštinę baudžiavą. Nes, vienąkart per Velykas neparašęs, paskui labai greitai nutari, kad visada spėsi parašyt. O laikas bėga, ir žiūrėk – jau Kalėdos! 😀
O dėl kritikos – jei minties nepastebėjo – reiškia, kitų ji (dar) nejaudina/nedomina. Ką padarysi, shit happens 😉 O kritika – vistiek juk visada viliesi bent trupučio pagyrimo bent jau už įdėtą triūsą 😉
Motina Viltis 🙂
Na, jei nepastebėjo – gal nesugebėjau išreikšti? Lazda turi du galus…
Bet jei kas NORĖTŲ rasti – tikrai rastų. Lazda turi tik vieną pradžią… 🙂
Tikėtis pagyrimo – tai mūsų silpnybė 🙂 „Mūsų“ – didžiosios dalies internetinės bendruomenės – ir visos žmonijos 😀
Dėl silpnybės esi absolut-teisus 😉
O dėl NORĖJIMO – aš, be abejo, irgi tikiuosi, kad mano publikacijos ras kokį nors atgarsį. Nebūtinai komentaro pavidalu. Tiesiog tam momentui sudomins.
Pirma, tai norėtųsi paprieštaraut [jei tai turėta omeny], kad kadrą reik pagaut KASDIEN. Visa kita – pasirašau po kiekvienu žodžiu 🙂 ir dėl proceso, ir dėl to, jog mums saviraiška sunkiai atskiriama nuo kitų žmonių pagyrimų…
@Eimantas – Na, gal čia užaštrinau, kad kadrą reikia pagaut kasdien 😉 Tačiau žvelgti į aplinką taip, kad matytum grožį ar įdomumą (kas nėra vienas ir tas pats) – būtina. Ir pageidautina, jei vistik tą KADRĄ pagavai – užfiksuoti. Nors man taip dažnai būna, kad pamatau TAI, pakeliu fotiką, pažvelgiu per akutę ir suvokiu – nesigaus. Tiesiog nesigaus tai, ką aš matau, ką jaučiu duotu momentu. Tad kai kada tik žiūriu į reginį, ir jis telieka atmintyje. Kad po kiek laiko nublanktų 🙁
O aš manau, kad fotografavimas, jei tai nėra pragyvenimo šaltinis, yra pramoga. Jei pradedi tai daryti iš pareigos, tada nieko doro ir nesigauna. O dėl fotocido – tai ir aš anksčiau kažkaip gailėjau trinti, ypatingai tas, kur iš tolimesnių kelionių, kur galbūt niekada ir nesugrįšiu. Dabar to jausmo nebeliko, liko noras pasilikti tai, kas gražu, įdomu ar kitaip naudinga kaip fotografuojančiam.
Dėl kritikos kas be ko – ji žeidžia ir tai yra žmogiška, ypatingai jei tai daroma specialiai, kad įgelti. Jei ji konstruktyvi ir informatyvi – tai tik į gera, gali tobulėti toliau.
Pilnai sutinku, kad fotografavimas, kaip ir kiekvienas pomėgis ar hobi, sudaro tam tikrą asmenybes dalį, gal net kažkiek jos atskleidžia ir kitiems. Bet tai pirmiausia, yra smagus užsiėmimas, tad ir reikia į tai žiūrėti kaip į gerą ir naudingą pramogą. 🙂
Jei fotografui SMAGU fotografuoti, tai ir jo nuotraukas SMAGU žiūrėti 🙂 Tuo mėgėjai lenkia profesionalus. Profesionalų nuotraukos gražios, įspūdingos, ar dar kokios, bet itin retai smagios 🙂
@MariukasM +100% 🙂
@scania +100% :
Kažkos aš šiandien pozityviai sutinkantis su protingom mintim 😉 Gal todėl, kad ir vakar, ir šiandien buvo sunkios įtemptos dienos
scania, prie visos pagarbos leisiu nesutikti su tamstos teiginiu apie ‘smagu => smagu’. Tiesiog įsivaizduokim kokį girtuoklišką gimdienį, kuriam visi laksto su muilinėm ir fotkina vieni kitus – procesas, be abejo, smagus… bet ar smagu paskui žiūrėt, ypač tokiam žiūrovui, kuris nedalyvavo?
@Eimantas – taip. Netiksliai pasakiau, terminas „smagu“ nėra tikslus. Bet tie žmonės, kuriems rašiau – suprato, o visų kitų atsiprašau.
Atsiprašau, parašiau nesąmonę.
P.S. 🙂 😀
Radau palėpę visai atsitiktinai (iš nuorodos scania bloge)… ir patiko, nusiunčiau nuorodą keliems draugams, besidomintiems fotografavimu. Kodėl nepalieku komentarų? Gi jei visas nuotraukas, kurias pamačiau, girčiau, pasirodytų banalu ar galbūt net nenuoširdu… o tokio efekto tikrai nenorėčiau, geriau jau patyliukais grožiuosi 🙂
@Marius – Nu va, ir pagyrei taip neįkyriai nuoširdžiai, ir medus link širdies nutekėjo 🙂 Šiaip esi teisus – kadangi aš nuolatos kasdien floodinu savo puslapį bent keliomis (įvairios tematikos ir lygio) nuotraukomis, tai jas komentuoti reikia sveikatos ir laiko 😉 Tad grožėjimasis patyliukais turbūt ir yra optimalus sprendimas. Anyway – smagu, kad yra žmonių, kuriuos sudomina mano kūryba(?).
O kaip gali nedomint tai, kas yra gražu? 😉 Ir šiaip – komentuoti nuotraukas, manau, turi teisę išmanantys fotografavimo meną, o ne tokie kaip aš paprasti žiūrovai 🙂
Kitas dalykas – mano nuomonė apie blogus yra tokia (pats jokio blogo neturiu, bet gal kaip tik tokiu atveju mintis atrodys nešališkesnė?): blogas turi būti toks, kad būtų mielas pirmiausia pačiam autoriui, o ne toks, kad kuo labiau įtikt skaitytojui. Jei pradedama siekt kuo labiau pataikaut skaitytojui, tai tampa nebe malonumu, o darbu, pranyksta motyvacija… žodžiu, linkiu ir toliau esant galimybei dalintis gražiais vaizdeliais 🙂 net jei nėra komentarų, tai tikrai nereiškia, kad nėra besigrožinčių žmonių 😉
@Marius – Na kodėl gi nuotraukas komentuoti gali tik išmanantys fotografavimo meną? IMHO pasakyti „patinka/nepatinka; gražu/negražu; kodėl tam vaikui iš galvos auga elektros stulpas?“ gali visi. Specialistams gali užkliūti daug dalykų – kodėl horizontas pasviręs, kodėl priekinis planas paplaukęs, kodėl ne juodai-baltas sprendimas, kodėl, kodėl, kodėl? Atsakymas gana paprastas – todėl, kad tąkart TAIP gavosi. Kitąkart gal gausis kitaip. O gal aš fotografuoju būtent tokiu stiliumi? Jei man asmeniškai nepatinka šiuolaikinis menas, tai nereiškia, kad jis privalo nepatikti visiems. Tiesiog jis neveža konkrečiai manęs ir tiek.
Tiesa pasakus, savęs foto-mianinyku ar specialistu nelaikau. Tiesiog, matydamas tai, kas MAN yra GRAŽU – spusteliu fotoaparato mygtuką. Ir kai kada bandau tai parodyti ir kitiems.
Na o dėl blog’o – sutinku su tavo nuomone, kad blog’ą vesti turi būti malonu. Nes jei tai tampa baudžiava, siekiant įtikti kažkieno poreikiams, didinti lankytojų skaičių etc. – reiškias, kažkas negerai 😉
Gal netiksliai išsireiškiau dėl fotografijų komentavimo – teisę komentuoti turi visi, bet va su aš nesijaučiu tam turintis bent minimalios kompetencijos 🙂
Manau dauguma žmonių pradeda rašyt blog’us ne dėl kitų, o dėl savęs, tik kai kurie spaudimo iš lankytojų pusės neatlaiko…
Beje, dėl kryžių fotografijų. Yra vienos mažytės senos kapinaitės Rokiškio raj., kaimelyje pavadinimu Bryzgiai – kiek tenka ten lankytis, būnu nustebęs tvarka (matyt, kažkas iš vietinių žmonių jas neretai sutvarko), ramybe… Ir, kadangi kapinaitės nenaujos, šiam skyreliui nuotraukų irgi turbūt atsirastų.
@Marius – Senos kapinaitės yra jėga! 🙂 Jei tik galiu – sustoju apžiūrėti, nors geležinius kryžius pradėjau fotkinti tik šios vasaros pabaigoje.
Ačiū už idėją apie Bryzgių kapinaites – jei kada būsiu tose paylinkėse – reiktų pavažiuot. Ir aš turiu keletą kapinaičių Žemaitijoje numatęs aplankymui.