Užmetęs socialinius tinklus ir tapęs antisocialiu, beturimu laisvalaikiu pradėjau kaupti idėjas savo LEGO-dvarui. Įdomūs dalykėliai tuose interenetuose mėtosi, įdomūs. Aišku, LEGO internetuose stebiu nuo kokių 1995 m., kai pirmąkart paztekau į tuos internetus (su LEGO pimąkart susipažinau 1993 m.), bet tik dabar susiformulavo aiškus suvokimas to, kaip kokybiškai pagerėjo mėgėjų (ir pačių LEGO inžinierių) kuriami modeliai. Ir čia, ko gero, trys priežastys:
1) Spalvos: esminis spalvų gamos išplėtimas, tiek aibė naujų spalvų, tiek atspalvių;
2) Asortimentas: esminis detalių asortimento išplėtimas, tiek kaladėlių, tiek smulkių detalių, kurios gali būti panaudojamos dekoravimui;
3) Internetas: yep, internetai iš esmės pakeitė patirties perdavimą: geros idėjos greitai pasiekia visus ir žaibiškai plinta, o komentavimas/bendradarbiavimas padeda vystymuisi.
Sakykime, vien tik namų konstravimo idėjos, kurias pamažu kaupiu. Fantastiškas detalumas ir išradingumas.
Pora pavyzdėlių, ne mano 😉
(iš čia)
(iš čia)
P.S. O LEGO-davras pamažu gimsta galvoje, tiesiog nėra fizinio laiko kažką pradėti dėlioti 🙁 Užtai iš esmės aiški modulinė koncepcija (ne tokia krūta, obetačiau) ir techninės sąlygos, atsižvelgiant į turimos vietos apribojimus 😉
Hobi gerai. Suaugusiam Lego įdomu atsipūsti, kai pažiūri kūrinius, kaip pasakoje pasijauti… .Aš tik iš šono, ale vaikas [34] su anūku gražiai konstruoja. Savo vaikystėj pamenu buvo tokie geležiniai konstruktoriai [aliuminiai irgi[ iš detalių, varžtų, varžtarakčių, poveržlių, veržlių]]. Galėdavai sumislyt kokį traktorių, “Benderišką“ auto ale Antilopę gnu, net garvežį. Po to sūnaus vaikystėje puzlių mada atėjo, o va anūkui jau Lego. Beje visais laikais kaladėlės. Pamenu turėjau berods VDR medinių statybinių kaladėliu, stačiakampių, trikampių ir kt. dėželę [kaip asorti didelę saldainių kadais], net paspalvotomis statybinėmis konstrukcijomis [plytų mūro, arkų ir t.t], bei langų, durų detalės. Pastatydavau kokią trobą. Bet daugiausia mėgdavau plastilino lipdinius. Su kiemo draugais visas kariuomenes išlipdydavom, šimtais technikos vienetų [lėktuvų, tankų, laivų ir pan] ir kai išdėliodavom viską ant grindų, kambario plotą užimdavo “frontai“[ buvo namo rūsy tokia patalpa pagal projektą [1967 statybos mūriniame daugiabutyje – 100 butų], ne tai džiovykla, ne tai dviračių saugykla, vėliau namų valdybą teniso stalą pastatė [koks 40m2], bet jau paaugliai buvom, nebereikėjo lipdyti, tenisas tiko].Formos mainosi, o turinys lieka.
Geležėlių dabar kiniškų yra, susuku su vaiku tai kraną kokį, tai fūrą, dapirksim trečią gal konstruosim kokį ekskavatorių ar fiskarą 😉
Чем бы дитя не тешилось – лишь бы не плакало 😉 Yep, hobis yra gėris, kai gali atšokti nuo viso to š*, kuris aplinkui 🙁
Metalinius konstrultorius atsimnenu, turėjau; VDR architektūrinsi konstruktorisu turi šabsą būti surastas rūsyje; medinių kaladėlių neturėjau, net dukra nea; puzlius dėlioti mėgstu, turiu porą didelių išlikusių; plastilinas irgi vaikystės draugas, lėktuvų su modifikacijomis prigamindavau ordas 😉