Šis įrašų ciklas skirtas gal daugiau man pačiam užsifiksuoti tas studijas, kurias teko atlikti, kad mano LEGO dvarelio projektas būtų kiek įmanoma realistiškesnis, tačiau jų metu sukaupta medžiaga ir jos pagrindu sugeneruotos mintys gali sudominti ir kitus LEGOfilus. Pats projektas fiziškai dar nerealizuotas, nes vyksta galutinis permanentinis perprojektavimas.
Grįžtant prie dvarelių, dar keli sakiniai apie jų savininkus. Kalbant apie dvarininkus Lietuvoje, reikia suvokti, kad dauguma jų buvo per ilgą Respublikos gyvavimą sulenkėję lietuviai, kurių dalis save įvardino lenkais, o dalis (kaip, pvz., J.Pilsudskis – lietuviais). Radau informacijos, kad iki 1928 m. per žemės reformą buvo išparceliuota ~3000 dvarų, iš jų ~2000 (su 70000 ha žemės, po reformos būdavo paliekama <80 ha žemės ir <30 ha miško), priklausė lenkų dvarininkams. Tuose lenkų dvaruose dirbo ~10000 darbininkų, po žemės reformos netekusių darbo. Įdomus 1120 tarpukario Lietuvos dvarų sąrašas, kurių savininkų pavardės – lenkiškos arba sulenkintos lietuviškos.
Tad nenuostabu, kad „lietuviški“ dvarininkai gyveno tokiu pačiu stiliumi, kaip ir „lenkiški“, ir tai man turėjo palengvinti tolimesnius tyrimus, kaip gi tie dvareliai buvo sukonstruoti. Jooo, „turėjo“… Didžiausia problema – dvaras socializmo metu sunaikintas kaip reiškinys ir gyvenimo būdas. Po pokarinės žemės nacionalizacijos buvę dvareliai ir rūmai paversti kolchozų ir sovchozų valdybomis, mokyklomis, kai kurie – muziejaus, o nemažai tiesiog nugriauti. Baldai ir inventorius ištampyti, pastatų vidus perstatytas. Ir taip tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Tad mano perfekcionistiškas noras nustatyti maksimaliai tikrovišką patalpų išsidėstymą dvareliuose man pačiam sukėlė (kai kada) netgi neviltį.
Tačiau laipsniškai ėmė ryškėti bendri smulkaus dvarininko namų kontūrai. Vieno aukšto pastatas, dažniausiai medinis, apkaltas lentomis arba apmūrytas, rečiau plytų/akmenų mūro. Svarbiausias dalykas, skyręs kad ir biedniausio šlėktos namus nuo turtingo valstiečio namų – prieangis (ganek) su kolonomis, čia jau tokia tipiška žymė. Iš kiekvienos prieangio pusės sienoje dažniausiai po 3 (rečiau po 2, dar rečiau 4-5, nes dvareliai nebuvo labai ilgi) langus. Pastogė negyvenama, nebent įrengiami kambariai svečiams vasarai, dažniausiai tik sandėliavimo vieta. Stogas dažniausiai keturšlaitis, dengtas malksnomis (Žemaitijoje vadintos „skiedromis“), čerpės buvo prabanga. Rūsiai įrengiami, jei leidžia neaukštas gruntinių vandenų lygis. Turtingesnės šeimos virtuvę-skalbyklą įsirengdavo atskirai nuo pagrindinio pastato.
Pavyzdys – mediniai Švėkšnos dvaro rūmai, nugriauti 1952 m. vasarą (išlikusi vila „Genovaitė/Genowefa“ grafo pastatyta žmonai pokyliams ruošti, o ne gyventi).
Internetuose gana nemažai dvarelių senų istorinių nuotraukų, obetačiau dauguma iš jų yra „vaizdas iš priekio“ klasika. Vidaus nuotraukų nedaug, ir tos pačios daugeliu atvejų fragmentinės, sunku spręsti apie kambarių kiekį, išdėstymą ir tarpusavio ryšius.
Vėlgi kaip pavyzdys – pora senojo Švėkšnos dvaro nuotraukų:
Teko pastudijuoti nemažai informacijos, kol pagaliau susiformavo bendra dvarelio patalpų koncepcija. Ir kai jau iš esmės buvo aiškus dvarelio patalpų aprašymas, pavyko rasti straipsnį, kuriame pateikti du (medinio ir mūrinio) dvarelių projektai, puikiai išaiškinantys aprašomąją dalį, Ir vėliau, beskaitant dvarelių aprašymus, daugeliu atvejų tai buvo tų projektų variacijos.
Medinio dvarelio projektas, Bolesław Paweł Podczaszyński, 1851
Mūrinio dvarelio projektas, Bolesław Paweł Podczaszyński, 1851
Projektų iliustracijos neblizgančios kokybės, bet pavyko išsiversti beveik visus lenkiškus kambarių pavadinimus, tad galima susidaryti minimalų kambarių sąrašą lietuviškai:
Ganek – prieangis
Sień – priemenė
Siońka – tarpusienis, priemenėlė
Schody – laiptai
Salon – salonas
Pokój jadalny – valgomasis
Kredens – kredensas, indaujos kambarys
Spiżarnia– maisto sandėliukas, podėlis
Garderoba – drabužinė
Pokój dziecinny – vaikų kambarys
Pokój sypialny – miegamasis
Pokój bawialny – svetainė
Pokój gościnny – svetainė
Pokój codzienny – kasdieninis kambarys
Skład – sandėlis
Pokoj służby – tarnų kambarys
Be abejo, priklausomai nuo finansinės padėties ir namiškių poreikių, dvarelyje galėjo būti ir daugiau visokių svetainių, bilijardo (kuris ypač išpopuliarėjo XIX a. pabaigoje) kambarys, ponios buduaras, pono darbo kambarys, biblioteka, pono kabinetas arba kontora (dažnai su atskiru įėjimu lankytojams), rūkomasis (prie moterų rūkyti buvo nepriimta), virtuvė, koplyčia, medžioklės trofėjų kambarys, muzikinis kambarys, vyresnių sūnų kambariai ir t.t.
(bus daugiau, kai bus)
