Kolega Taškas/Taškąs man padovanojo Čarlzo Pičelo (Charles Louis Thourot Pichel, 1890–1982) knygą „Žemaitija“, išleistą dar gūdžiais 1991 m., su sąlyga, kad aš ją operatyviai perskaitysiu ir parašysiu atsiliepimą. Nu ką, perskaičiau gana operatyviai, apmąsčiau biškį ir laikas atsiliepimui.
Knyga žada suverenios Žemaitijos atgimimą 2243 metais, tad tikram žemaičiui (kokiu sieloje jaučiuosi), turėtų būti must to read veikalas, tačiau ji man padarė labai jau dvejopą įspūdį:
1) knygelė įdomi, tačiau
2) tai ne istorijos knyga.
Ji man priminė vaflinį tortą: tvirti istorinių datų/įvykių vafliai, pertepti minkštu autoriaus išmąstymų įdaru. Sakyčiau, toks miksas, kai tikras istorinis faktas apauginamas autoriaus „man taip atrodo“ tipo išmonėmis, tad visa tai tarsi kažkokio keistuolio užsieniečio bandymas (dėl nelabai suprantamų priežasčių) atrasti dar vieną nežinomą Europoje kažkada buvusią valstybę.
Beskaitydamas prisiminiau, kad kažkada, paauglystėje-jaunystėje (~1975-1976 m.) rašiau tokią alternatyvią Lietuvos istoriją. Juokingiausia tai, kad ten viskas prasidėjo maždaug Mindaugo laikais būtent Žemaitijoje (mano žemaitiškų šaknų įtaka) – po Mindaugo mirties žemaičių tarpe atsirado kunigaikštis Vutas (neklauskit, kod4l toks vardas, prosto kažkaip susigalvojo), kuris iš pradžių suvienijo žemaičius, paskui prisijungė likusią Lietuvos dalį. Davęs liūlin kryžiuočiams, atgavo Klaipėdos kraštą, o kai iš kuršių žemių buvo išvyti kalavijuočiai, tada dėkingi kuršiai irgi prisijungė prie Žemaitijos. Paskui to kunigaikščio palikuonys nukariavo baltarusių gentis ir pamažu prisijungė tiek rusiškąsias žemes iki Smolensko, tiek ukrainietiškąsias iki Juodosios jūros. Vienžo, susiformavo LDK, tik su žemaičiais priešakyje. Lenkai taip ir liko lenkais savo Lenkijoje, o Rusija niekad nesusiformavo į vieningą valstybę, liko tik buferinė besivaidijančių kunigaikštysčių zona tarp Vuteilos (yep, tai vadinosi ta valstybė) ir Aukso ordos. Susikūrusi valstybė tapo tiek barjeru Europai nuo mongolų ordų, tiek prekybiniu tarpininku tarp Rytų ir vakarų. Vienžo, viskas klestėjo, blizgėjo ir buvo čiki. Sudėliojau tą „istoriją“ su chronologija, žemėlapiais ir geneologiniais medžiais iki kokio XVIa., paskui užmečiau, o vėliau besikraustant in Kowno ir pačiame Kowno ji kažkur prapuolė. Anyway, Pičelo kūrinys man priminė būtent tokio tipo rašinį a la alternatyvi istorija.
Aišku, galime įtarti, kad autorius turėjo kažkokį priėjimą prie slaptų žemėlapių ir istorinių šaltinių, nes knygos pabaigoje surašytas didžiulis šaltinių sąrašas. Tačiau ko iš esmės pasigendu (jei knygą traktuoti kaip istorinę) – konkrečių nuorodų į konkrečius šaltinius prie konkrečių istoriškai naujų taip žemaitiškai mano širdžiai malonių teiginių apie didžiąją Žemaitiją. Autorius savo išmonėms pagrįsti pasirinko gana patikimą kelią – žemaitiškų rašytinių šaltinių nebuvimas argumentuojamas tuo, kad raštą pagonybė laikė piktųjų dvasių pramanu, tai tų šaltinių ir negali būti. Pavyzdžiui, labai jau nerimtai atrodo nepagrįstas nuorodomis mitas (yep, būtent taip pakolkas tenka tai traktuoti, kol neturime pagrindo) apie senobinę žemaičių karalių „Saulės namų“ dinastiją, kur sosto paveldėtojas tremtyje kažkur Amerikoje inkognito tebelaukiąs savos valandos, apie žemaičių armijų karines pergales, panaudojant savo pačių išrastą artileriją ir aibę panašių „faktų“. Vien per visą knygą raudona gija einanti mintis apie nepaprastus lobius, žemaičių atimtus iš nekart nugalėtų mongolų (siekdami atimti tuos lobius, žemaičius visą laiką dubasino kryžiuočiai ir spaudė didlietuviai) verta atskiros premijos. Be abejo, įspūdingieji žemaičiai taip domino Vakarų Europos gyventojus, kad 1415 m., vykdami į Konstancos susirinkimą spręsti konflikto su Teutonų ordinu, sukėlė tokį furorą, kad buvo įamžinti dailininko Benozzo Gozolli kūrinyje, kuris dabar klaidingai įvardinamas kaip „Jaunojo karaliaus kelionė“ (ši „klaida“ buvo išaiškinta Žemaitijos didžiųjų kunigaikščių/karalių palikuonio Bernardo Blažio aka Bernard B. Blazes). Šiaip knygelė ir yra paremta to Blažio, kuris skelbėsi Žemaitijos didžiuoju kunigaikščiu, fantazijomis apie prarastą karalystę, kurią užkariavo ir nuengė didlietuviai.
Dar kartą grįžtant prie mongoliškų lobių – kitas nuostabus mitas apie Aukso kardą, kai žemaičių karalius Ringaudas nugalėjo Čingischano sūnų Jochį tolimose nei tai Rusijos, nei tai Ukrainos stepėse ir kaip trofėjų parsigabeno tą garsųjį Aukso kardą, kuris vėliau tapo žemaičių karališkųjų „Saulės namų“ simboliu, perdavinėjamu Ringaudo palikuonims ligi pat 1894 metų(!), kai jis prapuolė kažkur pakelyje į Prūsiją.
O pagrindine Žemaitijos bėda autorius laiko didlietuvių primestą nelemtąją katalikybę, kuri nusmukdė Žemaitijos karinę galią ir galutinai prispaudė žemaičius priklausomybe bei neviltimi. Tačiau karališkoji žemaičių dinastija taip ir liko pagoniška, kol 1815 m. Žemaitijos miškų glūdumoje mirė didysis Žemaitijos pagonių karalius Numis Tikrasis.
Na o mums kiek artimesniais laikais viskas vyko pamažu, bet užtikrintai: „1872 m. vienatvėje mirė teisėtas Žemaitijos didysis kunigaikštis Romualdas. Jaunasis Romualdo sūnus tapo naujuoju Žemaitijos kunigaikščiu Karoliu III.“ „1929 m., sulaukęs 90 metų, nežinioje, nepažįstamas net savo tautos, mirė senasis teisėtas didysis Žemaitijos kunigaikštis Karolis III. Seniausios Saulės namų dinastijos paveldėtoju tapo jo sūnus Jurgis, Amerikos tremtinys“. Tarp kitko, 1932 m. Jurgis pasiūlė tuometiniam Lietuvos prezidentui A.Smetonai suteikti Žemaitijai autonomiją, už tai perduodant pusę Žemaitijos mongoliškųjų lobių. Smetona atmetė pasiūlymą, po 8 metų neteko valdžios, o 1944 m. žuvo gaisre. Kas gali paneigti, jog prie to neprisidėjo karingieji žemaičiai?
Kiek dabar žinoma, po Jurgio mirties teisės į sostą šiuo metu priklauso (berods, gyvenančiam Konektikute) Romualdui Blažiui, kuris dar studijuodamas Prancūzijoje, buvo pasirengęs priimti paveldėtą Žemaitijos valdžią. Vienžo, Žemaitija kaip ir turi teisėtą valdovą, belika tik surengti sukilimą/referendumą (nereikalingą išbraukti) ir turime naują valstybę Europoje. Parašiau, bet visiškai pamiršau, kad Žemaitijos atgimimas įvyks 2243 m., tad teks luktelti dar 127 metus 🙁
Per šimtmečius, kaip žinome, daug kas kinta, aibė dalykų tiesiog pamirštama ar netgi sąmoningai pakeičiama („istoriją rašo nugalėtojai“), todėl žmonės nutolsta nuo tikrųjų žinių, tačiau vistik yra sveikas protas, kad sugebėtum atskirti grūdus nuo pelų, tiesą nuo išmislų. Tad trumpai apibendrinant: Pičelo knyga – tai toks (vietomis netgi gana primityvus) Lietuvos istorijos faktų („vafliai“) konspektas, pagardintas intarpais („pertepas“) iš išsigalvotos „Saulės namų“ dinastijos genealogijos.
Reikia suvokti, kad žemaičiai, nežiūrint ypatingo savitumo nuo likusios Lietuvos dalies (skirtingai nuo aukštaičių, suvalkiečių, dzūkų, kurie skiriasi daugiausia tarmėmis), yra lietuvių potautė, o Žemaitija kažkada tebuvo viršgentinis junginys/žemių konfederacija, taip ir nepasiekusia valstybės lygmens. Nu netapo valstybe, nors tu ką, tokia yra istorinė tiesa. Nesikankinkime išskirtinumo/separatizmo mitų liūne, o savo žemaitiškam išdidumui galime sakyti, kad kiekvienas žemaitis yra lietuvis, bet ne kiekvienas lietuvis yra žemaitis. Sovietmečiu gi buvo sakoma: „Žemaitis yra lietuvis su Kokybės ženklu“ 😀
Bet šiaip knygą perskaityti rekomenduoju – alternatyvi istorija yra tikrai įdomu. Aš tikrai dėkingas kolegai Taškui už ją, nes ji priverčia susimąstyti, kad istorijos moklsas yra trapus dalykas, ir jame labai greit gali atsirasti įtrūkimai nuo tendencingų išmonių. Aišku, kažkiek nervina, kai dar iš mokyklos laikų žinomi faktai pateikiami kiek iš kitos pusės ir kai kada ganėtinai nusišnekama, bet juk ne viskas, ką skaitai, turi būti rausva ir sušukuota, ania?
Anyway – dar kartą ačiū, kolega Taškai 🙂
_-_WGA10247.jpg){kind=link}
Prašom, prašom. 🙂 Tai Tau ačiū, studijuosiu Tamstos įrašą. Aš ne žemaitis, dar daugiau „kowienskis“ t.y. paauglystėj iš žemaičių dėl „vaks kroukia“ patekau jų įtakon – mano žmona iš Reitavo…
Čia gerai pasakyta: „ypatingo savitumo nuo likusios Lietuvos “ ir „kiekvienas žemaitis yra lietuvis, bet ne kiekvienas lietuvis yra žemaitis.“
Tikrai jie KITOKI. 😉
Nu taip, KITOKI, pagal save sprendžiu 😉
🙂 Iš pradžių – galvojau, ko jie visada barasi, nes atėjau kaip užkurys pas Uošvę žemaitę šešių vaikų motiną. O kai dar kartu apsigyveno ir jos sūnėnas mano metų – „pas ciocią“, maniau – kaip taip galima vos ne per tu kalbėti. Vėliau dašuto, kad tai nėr per tu.
Dar nustebau, kai radau daug žodžių bendrų su lenkiškais – vieža, drabyna ir …koncesija. Tai – autobusas nuo Smetonos laikų.
Pagarbą kėlė tai, kad kai jie šnekasi pvz. telefonu – tik žematiškai.
O žemaitis Bajoras (tai pavardė) nuokautavo anekdotu, žemaitiškai taip ir neišmokau, tad – lietuviškai:
Artojas aria, girdi kaimynas rėkia:
-Joni, Joni tavo žmoną Petrs 3,14sa!
Jonis aria toliau, kaimynas vėl rėkia… ir tai kartojasi kelis kart… galų gale, Jonis vagos gale:
– Tpru!- stabdo arklį ir kaimynui sako- Reiks vakare per3,14st!
Koncesija – čia dar nuo tarpukario laikų, kai belgai buvo gavę koncesiją autobusų transportui Lietuvoje. Mūsuose sakydavo: „nuvažiavo dešimtinė koncesija“ (10tos valandos autobusas)
„drabyna“ – mes sakydavome „drobyna“ aka kopėčios
O nebuvo Tavo kraštuose PARAMA , tai parduotuvė? Tai nuo smetoniško kooperatyvo nors kiek pakonkuruoti su žydeliais.
Jooo, istoriją rašo nugalėtojai…
Mano A^A tėvas rašė diplominį darbą apie Žalgirio mūšį tuometiniame Leningrade. Taigi,
pagal rusus- jeigu ne jie, tai nebūtų laimėta, tas pat ir lenkai, o pagal vokiečius- tai jie
visai nepralaimėjo, o tik taktiškai atsitraukė į iš anksto paruoštas gynybines pozicijas…
Taigi istorinė špyga žemaičiams ir lietuviams…
Nutaip, sovietmečiu visad buvo minimi 3 Smolensko pulkai, kurie ir atlaikė kryžiokų puolimą, kol Vytautas, anot lietuvių, persigrupavo, arba pagaliau sugebėjo sustabdyti savo akrių bėgimą, anot lenkų 😀
Ne, ji buvo prosto „krautuvė“
Kadangi politiniai ginčai ir ČIA virto veik polYtiniais ir kol tema bei pati knyga neužmiršta, klausiu ar tikrai šioje knygoje yra teiginys, kad
Petrapilio miestas pastatytas iš rastų žemaičių lobių?
Petras Pirmasis pasistatė miestą už žemaičių lobius, juos pardavęs Olandijoje…
Gal ir buvo toks „faktas“ minimas, bet dabar negaliu patikrinti – knyga žEMAITIJOJE 😉
Puiku. Nelabai patogu, bet jei būtų proga – paklausk TEN. Gal kloika neišvadins… klausiamojo zlastis nepaims… 🙂
Kai pradės skaityti.
Šiaip tai būtų briedas, nes Petras I – tai XVII-XVIIIa., o Lietuva prijungtįa prie Rusijos XVIIIa. pabaigoje
Tą žinau, Sankt Peterburgui gi neseniai- prieš dešimt metų sukako 300 metų… o kad užfiksuoti PRIEŠ pradedant skaityti, tai 100 procentų tikimybė jog suras.
Jei yra.