Neseniai, būdamas Žemaitijoje, aplankiau vieną iš vaikystės laikų įsimintiną vietą. Tai Nautiltė – viensėdis netoli Švėkšnos. Pavadinimas kilęs iš to, kad ten kažkada buvo pastatytas naujas tiltas per Ašvą, taip davęs pavadinimą viensėdžiui. Kol nebuvo ~1970 m. nutiesto kelio iš Švėkšnos į Šylius ir juo nepradėjo važinėti autobusai „Švėkšna-Šilutė per Šylius“, pasibaigus mokslo metams, mudu su Mamyte važiuodavome naktiniu traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą, ten sėsdavome į autobusą „Klaipėda-Švėkšna“, o Švėkšnoje pas Mamytės tetą pasiimdavome ten paliktą dviratį, ant kurio pasikabindavome lagaminą ir taip keliaudavome tuos 8 km iki Bliūdsukių. Iš pradžių aš buvau dar ikimokyklinukas, paskui prasidėjo pradinės klaeės, tad galite įsivaizduoti, kad tie kilometrai pėsčiomis gerokai prailgdavo. Medinis Nautiltės tiltas jau buvo visiškai sutręšęs, automobiliai juo nebesinaudojo (važiuodavo aplinkiniu keliu), bet dviračiui jis dar tiko. Kol galų gale tapo pavojingas net dviračiui, tad mums teko per Ašvą važiuoti senąja Nautiltės brąsta. Privažiuojame, nusimauname batus (aš ir kelnes) ir perbrendame. Paskui toliau vėl tuo pačiu vingiuotu keliu. Visa laimė, kad jis buvo apsodintas medžiais, tai nebūdavo karšta. Tiesiant naująjį žvyrkelį, aukščiau pagal Ašvos srovę pastatė naują gelžbetoninį tiltą, plius paleido jau minėtą autobusą. Taip baigėsi mūsų bėdos 🙂
O kodėl „senoji“? Kiek žemiau pagal srovę yra naujesnė brąsta, kuria sėkmingai nadojasi ūkininkai, traktoriais nukirsadmi gerą kampą iki naujojo gelžbetoninio tilto. Senoji gi brąsta stovi tokia kaip ir nelabai benaudojama.
Dar vienas įsimintinas dalykas, kurį prisiminiau tik dabar – aukščiau pagal srovę nuo brąstos ir senojo tilto buvo vandens malūnas. Kai kada su Tėčium (seneliu) užsidėdavome maišą grūddų ant dviračio ir važiuodavome į tą malūną susimalti. Malūninkas buvo senas-senutėlis, ir Tėčius sakė, kad kai tas mnalūnininkas mirs – niekas nebemokės naudotis šituo malūnu. Ko gero, taip ir buvo, nes Wikipedijoje rašo, kad malūno nebėra. Šiaip gal reiks kada pavažiuoti iki ten, pažiūrėti, ar kas išlikę.
Nautiltės tilto likučiai
Senoji Nautiltės brąsta
Vaikystės vietų magija: supranti, kaip smarkiai viskas pasikeitė, bet be liūdesio dėl torto žvakučių skaičiaus.
Yep, be liūdesio. Tiesiog suvoki, kad viskas praeina, ir tiek. To pačio vizito metu pademonstravau giminėms tų vietų kaitą senuose žemėlapiuose, nuo kokių 1800 m. Fantastiškai įdomu 😉
„Fantastiškai“ – tinkamas būdvardis. Kažkas magiško yra 😉
Kaip sykis ten 500 metų ėjo Prūsijos-Lietuvos siena, tai ir žemnėlapiai skirtingi iš abiejų pusių.
Tai štai kame kartografas paslėptas… 😀
🙂 labai įdomu, kai fokiečiai 1915m. sujungė fokiškus ir rusiškus stambaus mastelio žemėlapius abipus sienos, nes iki tol pas abu už sienos buvo balta
Didieji visada braižo žemėlapius jiems „patogesniu“ rašalu, o už sienos rašalo neeikvoja…:)
Nea, tiesiog XIXa. nebuvo tokių galimybių kartografuoti
Man vis Nautilus vaidenasi užmetus akį į antraštę.
“ Kai kada su Tėčium (seneliu) “ – tai ne “tėtis“ žodis, o „tėčius?“ O savo Tėvą kaip vadindavai, tiksliau – vadindavot? Kad nuo jo uošvio atskirti kalboj…
Taip jį vadindavo dukros (mamytė ir jos seserys), taip vadindavome ir mes, anūkai.